Sekmadienį, gruodžio 14 dieną, Vilniuje, Lenkų kultūros rūmuose, į tradicinį Lietuvos lenkų sąjungos kalėdinį vakarą susirinko organizacijos nariai, bičiuliai ir rėmėjai – žmonės, kuriuos jungia bendra istorija, kultūra ir gyva lenkiškoji tapatybė. Simbolinis plotkelės dalijimasis ir nuoširdūs kalėdiniai linkėjimai pripildė salę pakilios nuotaikos, šilumos ir bendrystės jausmo.
Į šventiškai nusiteikusią auditoriją kreipėsi vakaro vedėjai Edyta Tamošiūnaitė ir Waldemaras Śliżewskis, pasveikinę aktyvius lenkų bendruomenės Lietuvoje veikėjus, gausius organizacijos draugus bei garbius svečius ir pakvietę visus drauge išgyventi šią prasmingą akimirką.
„Šventasis Jonas Paulius II yra pasakęs: „Kūdikis, gulintis ėdžiose – štai Dievo ženklas. Tai vilties ženklas visai žmonijai. Mažas ir trapus, kuklus ir tylus, tačiau kupinas Dievo galios“.

1918–1940 metais susiformavęs modernus lietuviškasis nacionalinis naratyvas buvo ypač nukreiptas prieš lenkų tautines bendrijas. Jis nekilo vien iš 1919 metų vykusios Vilniaus okupacijos; šis diskursas užaugo palaipsniui – kai buvusiose Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėse vykstant modernių tautų formavimosi procesams, lenko tapatybės suvokimas patyrė daug įvairių krizių. Konflikto ištakos siekia dar tarpukario pradžią. Prasidėjęs modernusis lietuvių tautinis judėjimas atspindėjo to meto bendras Europos nacionalines idėjas, kurios pirmiausia skleidėsi kultūrinėje terpėje. Augančios lietuvių tautinės mikrogrupės dažnai žvelgė neigiamai į stipriai dominuojančią lenkų bendruomenę, kuri kai kuriose vietovėse sudarė gyventojų daugumą.

Lapkričio 11-osios vakarą Lenkų kultūros rūmuose Vilniuje tvyrojo ypatinga iškilmingumo ir bendrystės dvasia. Čia susirinkę tautiečiai, tarp jų ir vandžiogaliečiai lenkai, minėjo vieną svarbiausių Lenkijos valstybės istorinių datų – nepriklausomybės 107-ąsias metines.
Šventės dalyvius šiltai pasveikino Lenkijos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis Lietuvoje Grzegorzas Marekas Poznańskis. Savo kalboje jis priminė, kad ši diena skatina mintimis sugrįžti į praeitį, į laikus, kai po ilgų kovų ir pasiaukojimo Lenkija vėl atgimė kaip laisva valstybė. Diplomatas pabrėžė, jog laisvė – tai brangi vertybė, perduodama iš kartos į kartą ir saugoma visų lenkų širdyse.

Vandžiogala, lapkričio 9-oji. Lenkijos nepriklausomybės 107-ųjų metinių išvakarės miestelį pasitiko ramus, vėsus rytas, tačiau jo rimtį greitai užpildė gyvybinga bendruomenės dvasia. Visi ankstesnės dienos tradicinio vandžiogaliečių lenkų istorinės atminties reido po Kauno ir Liaudos kraštą dalyviai – mūsų tautiečiai iš Žemutinės Silezijos vaivadijos pietvakarių Lenkijoje, Vandžiogalos Sekmadieninės lenkų kalbos mokyklėlės mokiniai ir kiti miestelio žmonės – 9 valandą susirinko į senąją Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią šv. Mišioms lenkų kalba.
Neatsitiktinai šis rytas prasidėjo iškilmingu jaunimo žygiu – svečių organizacijų ir mokyklų vėliavos išdidžiai plazdėjo jų rankose, kai jie žengė bažnyčios nava link didžiojo altoriaus.

Vandžiogala, lapkričio 8 d. – Lenkijos nepriklausomybės 107-ųjų metinių išvakarėse į Vandžiogalą atvyko didelė tautiečių grupė iš pietvakarių Lenkijos –Žemutinės Silezijos vaivadijos. Šis kraštas garsėja turtinga istorija, vaizdingais kraštovaizdžiais ir gausiais kultūros paminklais.
Didžiąją dalį svečių sudarė įvairių vaivadijos mokyklų moksleiviai ir jų mokytojai – savanoriai, jau ne vienerius metus dalyvaujantys kilnioje akcijoje „Mogiły pradziadów ocal od zapomnienia“ („Išsaugok nuo užmaršties savo protėvių kapus“). Šie jaunuoliai yra tvarkę lenkų kapus Ukrainoje, Vidurinėje Azijoje ir kituose kraštuose, taip išreikšdami pagarbą tautos istorijai bei atminimui.
Kartu su jaunimu į Vandžiogalą atvyko ir TV Polonia laidos „Wschód“ kūrybinė grupė, vadovaujama redaktorės ir žurnalistės Grażynos Orłowskos-Sondej.

Išlydėti Vandžiogalos varpų gaudesio, Lenkijos nepriklausomybės atgavimo 107-ųjų metinių minėjimo dalyviai leidosi Pajieslio link.
Rytas buvo apsuptas rūko ir tylos. Pilka dulksna gaubė laukus, o autobusai, lyg lėti laivai, plaukė per miglotą lygumą. Kelias vinguriavo tarp medžių, žvyru ir duobėmis, tarsi norėdamas patikrinti keliautojų ryžtą. Už langų slinko vėlyvo rudens peizažas – pilkšvas dangus, šlapios dirvos, reti lapai ant nuogų šakų. Visa tai kūrė nuotaiką, primenančią susikaupimą ir pagarbą istorijai, į kurią tądien buvo žengiama.
Kelionės tikslas – Pajieslys. Nedidelis kaimas prie Jiesios upelio žiočių, ten, kur ši susitinka su Šušvės vandenimis.

Lenkijos nepriklausomybės atgavimo 107-ųjų metinių minėjimo dalyviai iš Pajieslio leidosi į kelionę Šventybrasčio link. Tai buvo kelias ne tik per mūsų krašto žemes, bet ir per istorines atminties erdves – vietas, kuriose susipina Lietuvos ir Lenkijos kultūros, žmonių likimai ir senųjų giminės linijų atgarsiai.
Pravažiavus Kėdainių miestą, menantį Radvilų klestėjimo epochą, iš rūko tarsi išplaukė barokinė Apytalaukio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Apytalaukis – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, nuo XV amžiaus priklausiusi žymioms lenkų bajorų giminėms: Šiukštoms, Karpiams, Tiškevičiams, Zabieloms. Jų atstovai ne kartą stovėjo prie svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos sprendimų slenksčio.