Kovo 28 diena - Verbų sekmadienis – Viešpaties kančios sekmadienis.

Šv. Mišios Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje vyks:

9 val. Šv. Mišios lenkų kalba.
Verbų sekmadienio procesija.
10 val. Šv. Mišios lietuvių kalba.
Bus šventinamos verbos.
Šeštasis gavėnios sekmadienis, juo prasideda Didžiosios savaitės liturginės apeigos.

Kovo 19-oji –svarbi gamtai, religijai iš žmonėms diena. Kodėl šiais metais ypač minime ir švenčiame Juozapines? Kodėl verta atidžiau susipažinti, pažvelgti ir prisiminti mūsų Vandžiogalos krašto Juozapus ir Juzefas?
Populiaraus šventojo vardu vadinosi XIX a. ir XX amžiaus pr. Vandžiogalos krašto „galingieji“. Dvarininkas Juozapas Chlopickis (Józef Chłopicki) - miestelio įpėdinis, pagrindinis Vandžiogalos Švč.Trejybės bažnyčios rėmėjas. Apie jo asmenį, dvarą ir vietovę, kuri, beje, buvo vadinama Juozapava (Józefowo), virė visas ano meto ekonominis ir kultūrinis gyvenimas. Chlopickio nuopelnai Vandžiogalos miestelio plėtrai, parama bažnyčiai buvo didžiuliai.

Prieš pusantro mėnesio pradėta Vandžiogalos lenkų iniciatyva „Išsaugokime atmintį – liudykime tiesą“ jau duoda vaisių – elektroninėmis priemonėmis ir korespondencija į Vandžiogalos Lenkų biblioteką keliauja unikali istorinė medžiaga, liudijanti tą neteisybę ir skriaudą, kuri daugiau nei pusantro šimto metų buvo vykdoma prieš čia gyvenusius lenkų ūkininkus.
Didžiulis sukrėtimas ir nelaimės prasidėjo nuo 1863 metų sukilimo. Po Ibėnų kaimo tragedijos, kai kaimas buvo sudegintas, o likę gyvi ištremti į Sibirą, į jų vietą caro valdžios nurodymu iš Rusijos buvo atkelti keli šimtai Rusijos sentikių, kuriems buvo išdalintos čia gyvenusių sukilėlių lenkų ūkininkų žemės.

Išėjo garbingas, teisingas, jautrios širdies, kuklus, visų gerbiamas Žmogus. Šviesus Žmogus, geriausias Saviečių ir Žiogaičių kaimų istorijos žinovas. Nuostabus vandžiogaliečių draugas...
Su giliu liūdesiu širdyje atsisveikiname su garbinga Moterimi – lenke, katalike Aliodija Jagiełłowicz – Zigmantienė iš Vandžiogalos parapijos.
Amžiną atilsį duok mirusiai, Viešpatie.

Vandžiogalos lenkai

Elegantiškos, šventiškos, besišypsančios – tokias jas, tarpukario Vandžiogalos krašto lenkaites, matome senosiose nuotraukose. Bežiūrint nuotraukas ne vienam kyla mintys, kaip tikrai nelengvu laikmečiu buvo įmanoma taip madingai ir šauniai atrodyti. Atsakymas vienas – troškimas tikriausiai jau užkoduotas prigimtyje, o įgyvendinamas gražiomis pastangomis.
Nuo seno Liaudos krašto bajorai, jų atžalos jautė poreikį gražiai atrodyti ir madingai puoštis, o mados, stiliaus ir estetikos pajautimą formavo tada čia gaunamo lenkų laikraščio „Chata Rodzinna“ reklamos, žydų parduotuvėlėse įsigyti žurnalai ir kino filmai ( žiūrėti jų žmonės vykdavo į Kauną).

Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje visą Gavėnios laikotarpį pagal bažnytinę tradiciją kiekvieną penktadienį 18 val. eisime mūsų Išganytojo kančios Kryžiaus kelią.

Visi kartu ir kiekvienas asmeniškai apmąstysime Kryžiaus kelio stočių paslaptis, prašydami Dangiškąjį Tėvą apginti Vandžiogalos parapijos ir viso pasaulio žmones nuo mirtį nešančios COVID – 19 epidemijos, kurios akivaizdoje šiandien visi esame.

Žmogus iš prigimties nori būti laisvas ir doras. Kartais laikmetis klausia: ką renkiesi – tiesą ar melą? Kartais žmogaus pasiryžimą palaužia sistema arba kiti individai.

Šiandien mes džiaugiamės ir didžiuojamės stipriais žmonėmis. Tai mūsų krašto ir miestelio gyventojai lenkai. Jie čia gyveno, buvo Nepriklausomos Lietuvos piliečiai, atliko savo pilietinę pareigą – tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tarnaujant kariuomenėje buvo siunčiami į įvairias karines operacijas, dalyvavo susirėmimuose su bolševikais ir lenkais. Išaugę ir išauklėti katalikiškose šeimose, religinių įsitikinimų vedini, jie nežudė priešų karių. Ir kas ten žino, gal todėl ir patys išliko gyvi.

Bevartant archyvus, po ranka pakliuvo prieš 47-erius metus atsiųstas laiškas su kvietimu dviem savaitėms paviešėti Varšuvoje, Lenkijos Liaudies Respublikoje. Šį kvietimą tada man atsiuntė gydytojas Stanisław Bohdan Gorski (Stanislovas Bohdanas Gorskis).
Susipažinau su gydytoju iš Varšuvos tais tolimais 1974 metais, kada jis, atvykęs į Vandžiogalą, senajame bažnyčios šventoriuje lankė savo giminės kapus ir čia palaidotą motiną Francišką Olimpiją Michaliną Gorską iš Kazimieravos dvaro. Šios žinomos mūsų krašte Gorskių giminės atstovas mane, dar tais laikais Vandžiogalos vidurinės mokyklos moksleivį, jo giminės kapavietėje paprašė atlikti kai kuriuos remonto darbus ir paklausė, kokio norėčiau atlygio už šiuos darbus.

1945 metų pradžioje sąjunginės Vakarų valstybių pajėgos jau baigė Vakarų fronte triuškinti Hitlerio armiją ir artėjo prie Elbės. Sovietinė armija jau buvo perėjusi per visą Rytų ir Centrinę Europą, per Budapeštą ir Belgradą, artėjo prie Potsdamo, Drezdeno, Berlyno ir atsidūrė prie Oderio. Besiginančios Vermachto pajėgos, armijos „Centras“ Rytų Prūsijoje, Karaliaučiaus krašte, buvo atskirtos nuo Vokietijos. Jos įnirtingai gynėsi, aplinkui Keningsbergo miestą – tvirtovę buvo įrengtos trys gynybinės linijos su ugnies įtvirtinimais, prieštankinėmis ir prieš pėstininkus kliūtimis. Miestas buvo suskirstytas į gynybinius kvartalus ir ugnies mazgus. Čia vyko žūtbūtinės kovos dėl kiekvienos žemės pėdos.