Didžiąją savaitę vandžiogaliečiai lenkai Švč. Trejybės bažnyčioje ruošėsi Kristaus Prisikėlimo – Šv. Velykų šventei.
Reikėjo rasti naują sprendimą esamomis sąlygomis neseniai suremontuotoje bažnyčioje: kitaip nei anksčiau paruošti Kristaus kapo ir garbinimo altorius, kad šie atitiktų savo paskirtį ir atrodytų atsinaujinę, elegantiški. Kai aplink mus siautėja nerimo baimių, ligų virusas, labai norėjosi pasistengti, kad didžiulė šventė nebūtų pavogta. Paruošėme visa, kas reikalinga didžiojo tridienio apeigoms. Didžiojo tridienio dienomis talkinome parapijos klebonui per liturgines apeigas, šventinant ugnį ir vandenį, dalyvavome šv. mišiose, velyknakčiu budėjome prie Kristaus kapo.

Džiaugsmingo ir viltingo Šventų Velykų ryto,

Dvasinio praturtėjimo,

Ramybės ir stiprybės įveikiant visus sunkumus,    

Gerumo, Vilties ir Atpirkimo džiaugsmo                                                               

                                                                 Nuoširdžiai linki Vandžiogalos lenkai

Pastarąsias tris savaites šalyje besitęsiantis karantinas turėjo įtakos vandžiogaliečių lenkų socialiniam ir kultūriniam gyvenimui. Netikėtai nutrūko visi suplanuoti darbai, išvykos ir susitikimai. Reikėjo greitai prisitaikyti prie dėl karantino pasikeitusių darbo sąlygų – nedelsiant išmokti atlikti darbus nuotoliniu būdu. Per trumpą laiką pavyko sukomplektuoti trūkstamą kompiuterinę įrangą, instaliuoti reikalingas programas ir išmokti esant skirtingose vietose, naudojant komunikacijos priemones ir technologijas, dirbti nuotoliniu būdu. Tam prireikė beveik savaitės. Dabar viskas sinchronizuota ir veikia sklandžiai.

Visais laikais Didžiojo šeštadienio naktį bažnyčia budi prie Viešpaties kapo, apmąsto  Jo kančią ir mirtį, nužengimą į pragarus, su malda ir pasninku laukia Viešpaties Prisikėlimo. Pagal senąją bažnyčios tradiciją ši naktis yra budėjimas Viešpaties garbei. Per ją švenčiama Vigilija primena  šventąją Viešpaties Prisikėlimo naktį.
Tarpukariu pilnutėlėje  Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje buvo  budima Viešpaties garbei visą naktį labai pamaldžiai ir iškilmingai. Šeštadienio  vakare, po šv. Mišių, į bažnyčią paskui savo vadą įžengdavo būrys kareivių – husarų, uniformomis apsirengusių miestelio ir aplinkinių kaimų vaikinų.

Kiekviena bažnyčia prižiūri, džiaugiasi ir didžiuojasi savo interjeru. Didžiausio dėmesio nusipelno altoriai. Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios altorius stebime būdami šventovėje ir regime neseniai Lenkų biblioteką pasiekusiose tarpukariu fotografuotose senose nuotraukose.

Didysis altorius – ąžuolinis, kondignacijos centre yra senasis kryžius, kuris nuo amžių tikinčiųjų yra gerbiamas kaip garsėjantis stebuklais. Nukryžiuotojo figūra – paprasta, kukli, medinė, aplink jį - votai. Šalia kryžiaus, iš dešinės, nišoje, yra Švč. Jėzaus širdies statula. Iš kairės pusės, nišoje, yra Nekalčiausios Mergelės Marijos širdies statula.

Visą šį gavėnios laikotarpį, pagal bažnytinę tradiciją, kiekvieną penktadienį Vandžiogalos lenkai eina mūsų Išganytojo kančios kryžiaus kelią. Ir šį penktadienį, Kristaus kančios sekmadienio išvakarėse, kiekvienas asmeniškai apmąstė Kryžiaus kelio stočių paslaptis, prašydamas Dangiškąjį Tėvą apginti Vandžiogalos miestelio gyventojus ir viso pasaulio žmones nuo mirtį nešančios koronoviruso (COVID – 19) epidemijos, kurios akivaizdoje šiandien visi esame.
Dėl šios epidemijos turėtų susirūpinti visi, nes nerimą keliančių apraiškų tikrai daug. Didžioji dauguma gyventojų, deja, karantino nesilaiko, epidemijos grėsmės net nesuvokia.

Prieš daugiau nei pusę amžiaus, sovietmečio laikais, vyravo tam tikra laidotuvių kultūrinė tradicija, kuri turėjo įtakos net laidotuvių vainikams – tada jie buvo daromi iš metalo. Metaliniai laidotuvių vainikai buvo rankų darbo, todėl labai brangūs. Jų kiekis laidotuvėse liudijo žmonių finansines galimybes. Šie vainikai buvo su skardos lapais, išraižytais iš metalo, norima spalva nudažytais gėlių žiedais. Žmonės tikėjosi, kad metalinis vainikas kapuose bus ilgą laiką, nebereikės ten nešti ir sodinti gyvų gėlių. Bet tie vainikai praėjus kuriam laikui tapo nemadingi.. Daugeliui nepatiko, kad laidotuvių procesijos metu nešami jie barškėjo, o greitai paaiškėjo, kad ne tokie jie ir ilgaamžiai – lauko sąlygose greitai surūdyja.

Trumpam pravėrus praeitį, negalima nepasidžiaugti Vandžiogalos miestelio klestėjimo laikais. XIX amžiaus pabaigoje sekmadieniais ir šventadieniais Vandžiogalos parapijiečiai gausiai rinkdavosi į bažnyčią. Taip būdavo ne tik tada, kai parapija buvo didelė ir jai priklausė dabartinės Babtų ir Labūnavos parapijos, kurios vėliau atsiskyrė, bet ir tada, kai parapijos ribos susiaurėjo. Nenuostabu, kad buvo jaučiamas poreikis parapijos bažnyčią praplėsti. Todėl 1888 metais Vandžiogalos klebonas Mikołaj Wirszyłło (Mykolas Viršila) padedant parapijiečiams - lenkų bajorams ūkininkams - padidino bažnyčią, pristatydamas presbiteriją ir prieangį.

Stanisław Chmielewski (Stanislovas Chmieliauskas) buvo nuoširdžiai tikintis, patikimas, darbštus ir nagingas šio krašto ir miestelio patriotas kalvis. Kad ir kokie laikai ir kokios valdžios buvo, jis niekad nesvyravo ir nekolaboravo. Jis gyveno Dievo ir tiesos šviesoje. Apie jį reikia žinoti, jo neturėtume užmiršti.
Stanisław Chmielewski (Stanislovas Chmieliauskas) gimė 1905 metais, pakrikštytas Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje. 1932 metais susituokė su našle Joanna iš Gelnų kaimo. Gyveno jie dideliame nuosavame name Kėdainių gatvėje. Jau tarpukariu savo kalvėje Stanislovas darbavosi su padėjėjais ir buvo vienas iš perspektyviausių to meto miestelio kalvių.