Šiandien net sunku patikėti, kad tarpukario metais Vandžiogalos miestelyje buvo net trys lenkų Kostkevičių (Kostkiewiczów), Vilkevičių (Wilkiewiczów), Vaškevičių (Waszkiewiczów) šeimų orkestrėliai – kapelos, kuriuose grodavo šių šeimų atstovai – tėvai, broliai, dėdės. Vandžiogalos krašto lenkų ūkininkų šeimose buvo laikoma garbe bent vieną vaiką išmokyti groti, nes muzikantas visur, o ypač kaime, buvo svarbus ir gerbiamas asmuo. Apie tokį asmenį ir sukdavosi visas kultūrinis gyvenimas.
Ano meto miesteliuose ir kaimuose nebuvo galimybės mokyklose mokytis muzikos, todėl gabūs vaikai groti išmokdavo iš klausos stebėdami vyresniuosius šeimos ar kaimo muzikantus.

Dar nespėjome atsidžiaugti dovanomis – įvairiais mokykliniais reikmenimis bei mokymosi priemonėmis, kurias Kalėdų švenčių išvakarėse Vandžiogalos Lenkų kalbos mokyklėlės mokiniams atvežė visuomeninė asociacija Traugutt.org iš Lenkijos. Šios dovanos buvo surinktos Lenkijos Pamario krašte vykdant karitatyvinę akciją „Nie jest kolorowo“ („Nėra spalvota“).

Sausio 29 dieną į Vandžiogalos Lenkų bibliotekos duris vėl pasibeldė mūsų bičiulis, visuomeninės organizacijos Traugutt.org pirmininkas Jacek Świs su kolega. Šį kartą jie atvežė savo tautiečiams lenkams, gyvenantiems Vandžiogaloje, būtiniausių maisto produktų paketus.

Domeikavoje vietinei sovietinei komunistinei valdžiai ardant ir griaunant Koncavos (Konczewo) dvarą, sunaikinti buvo pasmerktas ir dvaro teritorijoje esantis trišonio pamato keturių metrų aukščio betoninis kryžius. Kiekviename jo šone - metalinė lentelė su užrašu „Garbiname Tave, Kristau, ir šloviname Tave, nes per savą Šventą Kryžių Tu atpirkai pasaulį“, „Jubiliejinis Kryžius pastatytas Šventaisiais 1933 – 34 metais“ ir „Pastatydino Kauno Švč. Trejybės parapijos klebonas prelatas Povilas Januševičius“.
1956 metais dėka vietinių geros valios tikinčiųjų žmonių, neprieštaraujant tuo metu Vandžiogalos parapijoje patarnaujančiam klebonui, kryžius iš Koncavos (Konczewo) dvaro teritorijos buvo pergabentas į naująsias Vandžiogalos miestelio kapines, 1956 metais atidarytas ir pašventintas.

Greitai bėga laikas, vis daugiau žmonių ir veidų nueina užmarštin. Užmirštame žmones, kadaise šalia gyvenusius, sunkiai dirbusius, tuos, kuriuos lydėjo paprastumo, artumo ir jautrumo dvasia. Todėl norisi prisiminti juos ir jų darbus...

Tai Vandžiogalos parapijos varguoliai. Sovietinės valdžios paniekinti, bet tikinčiųjų mylimi, jie glaudėsi prie Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios. Neturtas ir jį lydintis aristokratiškumas šiandien gali atrodyti egzotiškai, bet daugiau kaip prieš pusę šimto amžiaus taip neatrodė. Viena iš tokių - Dievo ir žmonių tarnaitė, lenkė Stanisława Truskowska (Stanislava Truskauskaitė), gyvenusi 1896-1970 metais, buvusi vienuole.

„Draugystė veža“. Gerumo dvasia, užburiantis grožis ir skaniausi pasaulyje ledai!

Teksto autorė Indrė Radžiukynienė

LRT kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristato socialinį projektą „Draugystė veža“ ir tęsia pažintį su atrankos dalyvių poromis (draugų su negalia ir be jos). Raginame – pildykite anketą (https://www.lrt.lt/projektai/draugysteveza) ir būkite viena iš porų, kuri galbūt taps nugalėtoja ir stebės „Eurovizijos“ finalą Nyderlanduose!

Ši kartą 3 atrankos poros, kurių tarpusavio ryšys toks tikras – tarsi mamos ir vaiko, kartu keliavo po Kėdainių kraštą!

Ne vieną dešimtmetį tarp įvairių senų rakandų ir knygų kampe liūdėjo sugedęs senovinis antikvarinis sieninis laikrodis – Gustav Becker, XIX a. pab. – XX a. pr. gaminys. Ši firma buvo įkurta 1850 metais Vokietijoje. Tai vienas labiausiai žinomų Vokietijos aukštos kokybės laikrodžių gamintojas. Nugarinėje laikrodžio pusėje antspaudas rusų kalba liudija, kad laikrodis buvo pirktas Kaune A.Mejerovičiaus juvelyrinėje parduotuvėje.
Vandžiogalietei, aktyviai lenkų bendruomenės narei Zofijai Pilypienei, kilo noras prikelti šį senovinį daiktą naujam gyvenimui. Tuo labiau, kad jis brangus ir kaip prisiminimas. Dar iš vaikystės daug kas prisimena šį laikrodį melodingai mušant valandas ir pusvalandžius Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje.

Šįmet jau penktą kartą startavo LRT socialinis projektas „Draugystė veža“. Projekto siekis yra mažinti negalią turinčių žmonių atskirtį visuomenėje bei ugdyti toleranciją. Tikrais negalią turinčių ir jos neturinčių žmonių draugystės istorijų pavyzdžiais siekiama parodyti, kad fiziniai skirtumai draugystei, bendrai veiklai ir gyvenimui bendruomenėje įtakos neturi.

Akcijos organizatoriai - LRT, Všį „Baltijos ugdymo centras“, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Projekto „Draugystė veža“ sumanytoja ir iniciatorė - TV laidų vedėja Žydrė Gedrimaitė.

Seniau Vandžiogalos miestelio kapinėse, tarp priešais bažnyčią esančios turgaus aikštės ir Kauno gatvės kampo, stovėjo senas žydų namas. Jame - smulkių manufaktūrinių prekių parduotuvėlė (viena iš 17 tarpukariu veikusių žydų parduotuvių Vandžiogaloje). Nuo seno parapijos tikintieji norėjo tą žemės sklypelį ir namą nupirkti ir prijungti prie senųjų kapinių. Deja, su sklypo ir namo savininku susitarti vis nepavykdavo. Po 1941 metų holokausto, praūžusio per Vandžiogalos miestelį, žydų nebeliko... Nebeliko ir daugiau nei 70 sklypų ir namų savininkų... Senasis žydų namas kapinių kampe liko be savininko...

Vandžiogalos Lenkų bibliotekoje (Kėdainių g.26) sukauptas nemažas istorinės medžiagos fondas kasmet pasipildo nauja, unikalia istorine medžiaga – senomis foto nuotraukomis, tarpukaryje notarų patvirtintais dokumentais, sandorių išrašais. Šie dokumentai leidžia įdėmiau pažvelgti į 1931 -1938 metais vykusius įvykius, turtinius santykius, žemės sklypų pirkimus – pardavimus tarp miestelio gyventojų, pilnateisių Lietuvos piliečių: lenkų, žydų, rusų, lietuvių, kurie savo asmenybei įrodyti jau turėjo Lietuvos Respublikos pasus.
Šios notarinės sutartys liudija įvairią Vandžiogalos miestelio gyventojų sudėtį – didžiąja dalimi tai lenkai, žydai, rusai.