Ką tik atnaujinta, iš tolo švytinti, žvilganti savo metaliniu paviršiumi, padengta sidabro ir aukso spalva šimtametė Milošų giminės kapavietės tvora, esanti tamsioje didelių medžių paunksmėje, dabar tapo šviesos šaltiniu, suteikdama šiai vietai dar daugiau didingumo, paslaptingumo, prabangos, šilumos ir jaukumo.
Prieš pusantro mėnesio pradėti tvoros atnaujinimo darbai baigti. Vandžiogaliečiai lenkai savo triūsu liko patenkinti. Nors darbo apimtis buvo didelė, aptvaro plotas įspūdingas, o darbas preciziškas gelbėjant kiekvieną tvoros centimetrą nuo kerpių ir korozijos, visa tai vandžiogaliečiai lenkai sėkmingai įveikė.

Sekmadieninės Lenkų kalbos mokyklėlės mokiniai po Švč. Jėzaus širdies atlaidų sugužėjo į Vandžiogalos Lenkų biblioteką švęsti mokslo metų užbaigimo šventės. Mokiniai po ilgos karantino pertraukos norėjo susitikti, kartu pabūti ir tradiciškai, kaip kasmet, iškeliauti į vasaros atostogas. Nekantriausiai šio susitikimo laukė jauniausias sekmadieninės Lenkų kalbos mokinys Jonukas (Janek). Nors jam tik septyneri, jis šiam susitikimui rimtai ruošėsi. Kaip ir buvo žadėjęs, paruošė net du pranešimus: vieną lenkų kalba apie kosmosą „Saulės sistemos planetos“, kitą – lietuvių kalba „Įvairenybės apie pasaulio žvėris“.

Po ilgokai trukusios visuotinės pandemijos sukeltos baimės – karantino - žmonės dar labai nedrąsiai sugrįžta į bažnyčią. Praėjusį sekmadienį Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje vyko nuo seno garsūs Švč. Jėzaus Širdies atlaidai. Kadaise jie vykdavo net tris dienas, pradedant penktadieniu ir baigiant sekmadieniu. Iš visur į atlaidus atvykę maldininkai netilpdavo bažnyčioje. Jie būriuodavosi šventoriuje, vieni keliais eidavo aplink bažnyčią, kiti bažnyčios viduje – apie didįjį altorių, kuriame yra stebuklais ir malonėmis garsėjantis kryžius su Kristaus kančia.

Sekmadienį, birželio 21 d., iškilmingos Šv. Mišios Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje bus aukojamos:

9.00 val. Šv. Mišios lenkų kalba

10.00 val. Šv. Mišios lietuvių kalba

Nuoširdžiai kviečiame!

Visuotinio karantino metu, sulėtėjus vandžiogaliečių lenkų visuomeninei veiklai, pagaliau atsirado laiko atlikti svarbiems statybos darbams. Prie Vandžiogalos Lenkų bibliotekos (Kėdainių g.26) esanti klėtis ir kitos ūkinės paskirties patalpos tapo avarinės būklės: sutrešusios sienų lentos, kiauras šiferinis stogas, kilo nemažai problemų sandėliuojant kurą ir kitus ūkinės paskirties daiktus. Todėl buvo nuspręsta nedelsiant pradėti šio pastatao kapitalinį remontą.

Gegužės mėnesį pradėti intensyvūs statybiniai darbai dabar jau eina į pabaigą. Klėtis pasikeitė neatpažįstamai.

Savaitės pradžioje pro Vandžiogalą praūžusi stipri liūtis daug nerimo sukėlė vandžiogaliečiams lenkams. Liūties metu nuo Švč. Trejybės bažnyčios stogo tiesiog jų akyse didelis kiekis vandens pradėjo tekėti bažnyčios sienomis. Pasirodo, užsikimšo stogo lietvamzdžių ir lietaus nuvedimo sistema, ir dėl to vanduo pliūptelėjo bažnyčios sienomis, sukeldamas didelį pavojų patekti ir į bažnyčios vidų, kur dar visai neseniai padarytas remontas.

Liūčiai praėjus, į šį įvykį vandžiogaliečiai lenkai reagavo greitai - nustatyta priežastis, galėjusi padaryti daug nemalonumų ir nemažų nuostolių.

Švč. Trejybės šventės ir Tėvo dienos išvakarėse padirbėjome iš peties tvarkydami Gorskių ir Cholodų giminių kapavietes. Mūsų krašte nebėra likę šių giminių palikuonių, todėl akivaizdu – nebėra kam ir kapų prižiūrėti.

Vandžiogaliečiai lenkai, gerbdami tautiečių atminimą, daugelį metų stengiasi prižiūrėti jų kapus. Čia atgulę garbingos giminės atstovai nusipelno pagarbos už savo indėlį į šio krašto kultūrinį, ekonominį, politinį gyvenimą.

Vyriausieji Gorskių ir Cholodų giminių vyrai kovojo 1863 metų sukilimo dalyvių gretose, žadindami laisvės idėjas.

Vandžiogalą šią savaitę pasiekė labai vertinga dovana iš Lenkijos Vroclavo miesto. Tai istorinė knyga „W Mińsku Litewskim mieście dawnej Rzeczypospolitej“ . Ją atsiuntė pats autorius, vandžiogaliečių lenkų bičiulis Vroclavo universiteto profesorius istorikas Zdzisław Julian Winnicki.

Prieš dešimt metų įvykęs vandžiogaliečių lenkų susitikimas su gerbiamu profesoriumi Zdzisław Julian Winnicki ir jo kolegomis iš Lenkijos Vroclavo universiteto, užsimezgusi artima pažintis ir draugystė išaugo į gražų bendradarbiavimą.

Prisimenu nepakeliamą akies skausmą ir žydinčių alyvų kvapą. Gegužės mėnesį alyvos visada primena vieną nutikimą – nelaimę vaikystėje. Buvau visai dar vaikas, ne ką galėčiau daugiau prisiminti iš tų dienų. Šitas įvykis neužmirštamas.

Su draugais prisirinkę išmestų, jau panaudotų medicininių švirkštų su adatomis, kurių rasdavome šiukšlių dėžėje prie ligoninės veikusios nacionalizuotoje Vandžiogalos klebonijoje, žaidėme prie bažnyčios šventoriaus alyvų krūmuose. Pritraukdavome švirkštus vandens ir pro adatą leisdavome čiurkšles. Pamenu: iškėlęs aukštai virš galvos švirkštą per aštrią adatą leidau čiurkšlę.