Visą šį gavėnios laikotarpį, pagal bažnytinę tradiciją, kiekvieną penktadienį Vandžiogalos lenkai eina mūsų Išganytojo kančios kryžiaus kelią. Ir šį penktadienį, Kristaus kančios sekmadienio išvakarėse, kiekvienas asmeniškai apmąstė Kryžiaus kelio stočių paslaptis, prašydamas Dangiškąjį Tėvą apginti Vandžiogalos miestelio gyventojus ir viso pasaulio žmones nuo mirtį nešančios koronoviruso (COVID – 19) epidemijos, kurios akivaizdoje šiandien visi esame.
Dėl šios epidemijos turėtų susirūpinti visi, nes nerimą keliančių apraiškų tikrai daug. Didžioji dauguma gyventojų, deja, karantino nesilaiko, epidemijos grėsmės net nesuvokia.

Prieš daugiau nei pusę amžiaus, sovietmečio laikais, vyravo tam tikra laidotuvių kultūrinė tradicija, kuri turėjo įtakos net laidotuvių vainikams – tada jie buvo daromi iš metalo. Metaliniai laidotuvių vainikai buvo rankų darbo, todėl labai brangūs. Jų kiekis laidotuvėse liudijo žmonių finansines galimybes. Šie vainikai buvo su skardos lapais, išraižytais iš metalo, norima spalva nudažytais gėlių žiedais. Žmonės tikėjosi, kad metalinis vainikas kapuose bus ilgą laiką, nebereikės ten nešti ir sodinti gyvų gėlių. Bet tie vainikai praėjus kuriam laikui tapo nemadingi.. Daugeliui nepatiko, kad laidotuvių procesijos metu nešami jie barškėjo, o greitai paaiškėjo, kad ne tokie jie ir ilgaamžiai – lauko sąlygose greitai surūdyja.

Trumpam pravėrus praeitį, negalima nepasidžiaugti Vandžiogalos miestelio klestėjimo laikais. XIX amžiaus pabaigoje sekmadieniais ir šventadieniais Vandžiogalos parapijiečiai gausiai rinkdavosi į bažnyčią. Taip būdavo ne tik tada, kai parapija buvo didelė ir jai priklausė dabartinės Babtų ir Labūnavos parapijos, kurios vėliau atsiskyrė, bet ir tada, kai parapijos ribos susiaurėjo. Nenuostabu, kad buvo jaučiamas poreikis parapijos bažnyčią praplėsti. Todėl 1888 metais Vandžiogalos klebonas Mikołaj Wirszyłło (Mykolas Viršila) padedant parapijiečiams - lenkų bajorams ūkininkams - padidino bažnyčią, pristatydamas presbiteriją ir prieangį.

Stanisław Chmielewski (Stanislovas Chmieliauskas) buvo nuoširdžiai tikintis, patikimas, darbštus ir nagingas šio krašto ir miestelio patriotas kalvis. Kad ir kokie laikai ir kokios valdžios buvo, jis niekad nesvyravo ir nekolaboravo. Jis gyveno Dievo ir tiesos šviesoje. Apie jį reikia žinoti, jo neturėtume užmiršti.
Stanisław Chmielewski (Stanislovas Chmieliauskas) gimė 1905 metais, pakrikštytas Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje. 1932 metais susituokė su našle Joanna iš Gelnų kaimo. Gyveno jie dideliame nuosavame name Kėdainių gatvėje. Jau tarpukariu savo kalvėje Stanislovas darbavosi su padėjėjais ir buvo vienas iš perspektyviausių to meto miestelio kalvių.

Viena ryškiausių lietuvių – lenkų priešpriešų Vandžiogalos krašte įsiplieskė 1918 metų pabaigoje – 1919 pradžioje. Kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, tuometiniam Vandžiogalos valsčiui buvo priskirta dabartinė Vandžiogalos seniūnija, taip pat dalis dabartinių Kėdainių ir Jonavos rajonų kaimų. Tačiau Vandžiogalos miestelio ir valsčiaus apylinkių lenkų kilmės gyventojai laukė maršalo Józef Piłsudski (Juzefo Pilsudskio) puoselėtos Lenkijos ir Lietuvos jungtinės valstybės atkūrimo, todėl jie sudarė savo valsčiaus savivaldybę, pavadinę ją „Parafialny Komitet Ludowy“ („Parapijinis Liaudies komitetas“), taip pat subūrė savo policiją, įsteigė mokyklą ir jas paženklino Lenkijos valstybiniu herbu – ereliu.

Praėjusį šeštadienį, po iškilmingų Šv. Mišių už mūsų žemiečių Visokavičių giminės mirusiuosius ir gyvuosius šeimos narius, centriniame bažnyčios altoriuje, prie garsiojo Vandžiogalos Nukryžiuotojo, stebuklais ir malonėmis garsėjančioje vietoje, paaukotas padėkos ženklas – sidabrinis votas. Jis vaizduoja širdį su užrašu: ,,Visokavičių giminė dėkinga Viešpačiui už Dangaus malones. 2020 m“.

Pašventintą votą stebint gausiai susirinkusiai giminei į altorių atnešė ir šalia Nukryžiuotojo pritvirtino vienas iš giminės atstovų Lietuvos Respublikos diplomatas dr. Romualdas Visokavičius.

Praėjusį sekmadienį Vandžiogalos Lenkų biblioteka sulaukė garbingų svečių. Ją aplankė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Č.Milošo politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto mokslo darbuotojas istorikas dr.Tomasz Błaszczak kartu su savo mama Barbara ir sūnumi Leonu.
Ponia Barbara Błaszczak, gyvenanti Olštyne (Lenkija) atvežė ir padovanojo Vandžiogalos Lenkų bibliotekai apie šimtą puikių lenkų ir užsienio rašytojų grožinės ir religinės literatūros knygų. Svečiai apžiūrėjo Lenkų biblioteką, šių eilučių autorius papasakojo visą bibliotekos įkūrimo istoriją, jos reikšmę ir svarbą čia ir aplinkinėse vietovėse gyvenantiems lenkams, parodė bibliotekos archyvo senąsias knygas, taip pat autorių, kurie lankėsi bibliotekoje ir dovanojo savo knygas su autografais, dovanas.

Paskutinės vasario mėnesio savaitės ketvirtadienį Kaune vyko Kauno arkivyskupijos Carito metinė konferencija. Joje dalyvavo didelis būrys (apie pusantro šimto) Carito bendradarbių ir savanorių iš visos arkivyskupijos dekanatų.

Konferencija prasidėjo Šv.Mišiomis Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje. Eucharistijos šventimui vadovavo vyskupas Algirdas Jurevičius, jam talkino į metinę konferenciją atvykę Kauno I, Kauno II, Kėdainių ir Raseinių dekanai ir parapijų kunigai. Homilijoje vyskupas A.Jurevičius kvietė susirinkusius karitiečius eiti gyvenimo, ne mirties keliu, nebijoti patiems prašyti pagalbos ir suteikti ją kitiems, nes tik taip galima įveikti kylančius sunkumus.

Pirmasis motorinis malūnas Vandžiogaloje buvo įrengtas 1926 metais sename dviaukščiame dvarininko Voicecho Juškevičiaus (Wojciech Juszkiewicz) mūriniame dvaro svirne už Urkos upelio. Šį svirną iš dvaro savininko dvylikai metų buvo išsinuomavęs vandžiogalietis verslininkas – žydas Tonelis Gorelikas. Svirne jis įkūrė malūną ir lentpjūvę. Dvi poras malūno girnų ir piklius suko dizelinis motoras. Malūną aptarnavo du žmonės, jis dirbo sezoniškai. Tonelis Gorelikas turėjo dar vieną malūną Kėdainių apskrityje. Vandžiogalos dvaro svirne jis veikė dvylika metų, iki pat sutarties pabaigos.