Paskutinę šio netipiško rugsėjo savaitę net dviejų, 9 ir 10, Vandžiogalos gimnazijos klasių mokiniai apsilankė Švč. Trejybės bažnyčioje. Juos čia atvedė rusų kalbos, dailės ir technologijų mokytoja, klasės auklėtoja Ona Šiušienė. Kai kurie moksleiviai bažnyčioje lankėsi pirmą kartą. Jie per šią akademinę valandą norėjo išgirsti Švč. Trejybės bažnyčios istoriją, susipažinti su joje esančiais meno kūriniais: paveikslais, medžio drožyba, dekoro elementais, sužinoti bažnyčios remonto aktualijas.

Paprašytas pravesti pažintinę ekskursiją, šių eilučių autorius stengėsi moksleiviams įtaigiai pateikti kuo daugiau istorinių faktų ir kitos informacijos.

Sekmadienį, rugsėjo 30 dieną, 9 val., į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią dalyvauti šv.Mišiose rinkosi vandžiogaliečiai ir svečiai - mūsų draugai iš Lenkijos, „Ponary pamiętamy“ ir „Rajd Katyński“ motociklininkai. Iš Kauno atvyko ir Kauno apskrities bajorų draugijos atstovai. Jie gedi neseniai palaidoję vieną iš šios draugijos steigėjų, gerai žinomą vandžiogaliečiams senos ir garsios Chmielevskių giminės atstovę.

Šv. Mišias lenkų kalba aukojo ir pamokslą pasakė geras vandžiogaliečių bičiulis, dabar besidarbuojantis tolimajame Sibire – Tobolske. Jis, sužinojęs apie vandžiogaliečių organizuojamą lenkų istorinės atminties reidą, atvyko pas mus. Tai - kunigas h.m. Dariusz Stańczyk.

Paskutinį rugsėjo savaitgalį, ankstų šeštadienio rytą, vandžiogaliečiai kartu su Lenkų kalbos mokyklėlės moksleiviais, mūsų bičiuliais „Ponary pamiętamy“ ir „Rajd Katyński“ motociklninkais nuo Vandžiogalos Lenkų bibliotekos dviem mikroautobusais ir su motociklininkų grupės palyda išvyko į istorinės atminties kelią po senąjį, tiek daug iškentėjusį istorinės Liaudos kraštą. Šį savo žygį reido dalyviai skyrė Lenkijos ir Lietuvos valstybių atkūrimo 100-osioms, jubiliejinėms, metinėms paminėti. Vandžiogaliečių istorinės atminties reido tikslas - aplankyti mūsų kraštuose gyvenusių ir už laisvę kovojusių lenkų atminties vietas: 1769 metų Baro konfederatų, 1831 metų lakričio sukilimo dalyvių, 1863 metų sausio sukilimo dalyvių ir vėlesnių laikų kovotojų, lenkų patriotų, kovojusių ir žuvusių už šalies nepriklausomybę - „Už mūsų ir jūsų laisvę“.

„... Ieškokite savo šaknų,... Negyvenkite vidutinybėje, ... Esate kankinių vaikai – tai jūsų stiprybė...“

Šiuos išmintingus, padrąsinančius žodžius, ištartus homilijos metu, išgirdo vandžiogaliečiai sekmadienį, rugsėjo 23 dieną, atvykę į 10 valandą Kauno Santakos parke aukojamas Šv. Mišias, kuriose Popiežių Pranciškų sutiko ir sveikino žmonės, atvykę ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos ir kitų šalių.

Vandžiogaliečiai su šimtatūkstantine piligrimų ir maldininkų minia Santakos parke sekmadienį meldėsi drauge su Katalikų Bažnyčios galva – Popiežiumi Pranciškumi, kartu su visais Lietuvos vyskupais ir vyskupais svečiais, taip pat su didžiuliu būriu kunigų, giedojo kartu su jungtiniu bažnyčių choru ir solistais, priėmė Eucharistiją drauge su daugiau negu 30 tūkstančių brolių ir seserų Kristuje.

Vandžiogaliečiai rugsėjo 20-osios popietę Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje dalyvavo parodos „Angelas ir sūnus“ Witkiewicziai Zakopanėje ir Lietuvoje“ atidaryme. Svarbiausia parodos mintis - ilgamečiai tėvo ir sūnaus, išskirtinių lenkų menininkų, santykiai. Vieno iš įžymiausių lenkų menininkų asmenybės formavimuisi didelės įtakos turėjo išmintingas tėvas. Toks tėvas kiekvienam jaunuoliui yra didžiausias lobis. Kada jauno žmogaus auklėjimas tėvui tampa svarbiausia gyvenimo užduotimi, atsiranda ypatingas tarpusavio artumas, bendri kasdieniniai darbai ir rūpesčiai, pokalbiai apie literatūrą, meną, mokslą. Visa tai veikė jauną žmogų ir suformavo jį, kaip menininką. Parodos ekspozicijoje matome ir ryškius lenkų menininkų ryšius su Lietuva...

Tradiciškai, kaip kasmet, rugsėjo 16 dieną, sekmadienį, pakviesti Šalčininkų rajono mero Zdislav Palevič, 20 – ties vandžiogaliečių grupė išsiruošė į Šalčininkus, į Derliaus šventę. Nors kelionė tolima, bet tikrai verta ten nuvykti. Šalčininkų rajonas pats europietiškiausias – tokios tautų įvairovės ir daugiakultūriškumo nėra daugiau niekur Lietuvoje. Todėl ši derliaus šventė čia sutraukia labai daug įvairių žmonių.
Šalčininkų rajone gyvenantys lenkai, lietuviai, baltarusiai, rusai šventės metu parodo viską, ką moka ir ką turi geriausio. Meno kolektyvai, pasirodantys miesto parko estradoje, atvyksta ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos, ir iš kaimyninės Baltarusijos.

Rugsėjo 7–9 d. ir 14–15 d. Gdanską ir Vilnių sujungs bendras muzikos mainų projektas, kuriame savo kūryba džiugins žymiausi lenkų ir lietuvių muzikos atlikėjai.

Vilnių ir Lenkijos uostamiestį Gdanską vienija ne tik geografinė padėtis bei istorinė patirtis, bet ir gilios kultūrinės tradicijos. Nuo 2003 m. šie itin draugiškus santykius palaikantys miestai puoselėja kultūrinius mainus. Šiemet rugsėjo 7–9 d. Gdanske penkioliktą kartą vyko kasmet tūkstančių žiūrovų sulaukiantis festivalis „Vilnius Gdanske“. Unikalios viduramžių architektūros ir ypatingos auros Gdansko senamiestyje praėjusį savaitgalį skambėjo muzikantų iš Vilniaus koncertai, vyko lietuvių menininkų kūrybos pristatymai, lietuvių kino naktis bei tradicinė maisto ir amatų mugė.

Šeštadienio, rugsėjo 8 dienos, pavakarę didelė istorinių - pažintinių kelionių mėgėjų grupė drauge su Vytauto Didžiojo universiteto istoriku Rūsčiu Kamuntavičiumi atvyko į Vandžiogalą. Dauguma atvykusių – Vilniaus miesto ir rajono gyventojai, istorijos mylėtojai ir žinovai, studijuojantys ją ir norintys geriau pažinti ir suvokti savo kraštą, jame gyvenančius žmones.

Apie Vandžiogaloje gyvenančius lenkus dauguma jų jau buvo girdėję kaip apie aktyvius krikščioniškų tradicijų, kutūros, senojo paveldo, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo atminimo Vandžiogaloje sergėtojus ir puoselėtojus.

Daugumai žmonių ateina laikas, kai jie pradeda ieškoti savo šaknų, bando piešti savo giminės geneologinį medį, kad galėtų geriau suvokti savo protėvių reikšmę. Renkant žinias, bandant atkurti giminės istoriją, labai svarbu ne tik atskirų asmenų, protėvių tiesioginės linijos, bet ir giminės geografinio, ekonominio, socialinio, religinio ir tautinio aspekto atskleidimas. Ne visada tai surasti pavyksta. Bet, jei pavyksta, sužinoję savo kilmę, tapatybę, giminės statusą, aplankę ir pamatę vietas, kur protėviai nuo amžių gyveno, viso to ieškantys patiria euforiją.