Skautai – visuomeninis, savanoriškas vaikų ir jaunimo judėjimas, kuris siekia savo narius ugdyti dorais, kilnios dvasios, tvirto būdo, sveikais, sąmoningais, mylinčiais Dievą, žmones ir gamtą  piliečiais,kurie būtų naudingi savo bendruomenei ir valstybei.  Jų šūkis - „Dievui, Tėvynei, artimui“, o pošūkis – „Budėk!“ Per visą pasaulinę skautijos istoriją, siekiančią daugiau nei šimtą metų, jų judėjimui priklausė beveik šeši šimtai milijonų skautų.
Liepos 16 dienos rytą grupė jaunųjų skautų su dviem  vadovais iš vasaros stovyklos, įsikūrusios apie penkis kilometrus į rytus nuo Vandžiogalos miestelio, atvyko į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią, kad kartu su vietos tikinčiųjų bendruomene dalyvautų Šv. Mišių aukoje.

Liepos 9 dienos popietę vandžiogaliečiai lenkai išsiruošė į eilinę paieškų ekspediciją 1863-1864 metų sukilimo dalyvių takais mūsų vietovėje. Pirmasis sustojimas – Vimbarai (Wimbory), kaimas 5 kilometrus į vakarus nutolęs nuo Vandžiogalos miestelio.
Čia nuo senų laikų stovėjo lenkų bajorų Vimbarų (Wimborów) dvaras, apie jį ir kūrėsi kaimas, kuris įgijo pavadinimą Vimbarai. Šio dvaro valdytojai buvo įvairiais būdais  įsitraukę į ginkluotą kovą „Už mūsų ir jūsų laisvę“, aktyviai rėmė sukilėlius finansiškai ir materialiai.  Į 1863-1864 metų  sukilėlių ir jų rėmėjų gretas pasuko ir daugiau šio kaimo lenkų bajorų giminių: Šablevičiai (Szablewiczy), Štarevičiai (Sztarewiczy), Turčinskai (Turczyńscy), Dombrauskai (Dombrowscy), Leščinskai (Leszczyńscy) ir kiti.

Truputį atsikvėpti, pasidžiaugti vasara ir pasiruošti naujajam startui rudenį stabtelėjo Vandžiogalos Sekmadieninės lenkų kalbos mokyklėlės patys jauniausi moksleiviai.
Sekmadienį, birželio 18 dieną, jie susirinko į šventę Lenkų bibliotekoje. Tai ne paprasta mokslo metų pabaigos šventė, kai pagaliau galima atostogauti, džiaugtis vasara, bet paskutinė pamoka. Jos metu mokiniai žaismingiau nei visada įsivertino, kiek išmoko, papasakojo, ko dar nori išmokti ir ko dar mokėsi be lenkų kalbos.

Birželio 16 dienos popietę Varšuvos universiteto Rytų Europos studijų centro antro kurso studentų grupė kartu su savo profesoriais: istoriku, analitiku daktaru Witold Rodkiewicz ir Ukrainos mokslų akademijos Istorijos instituto mokslų daktare Irena Matiash, dabar dėstančia Varšuvos universiteto Rytų Europos studijų centre,  atvyko į Vandžiogalą. Akademinį jaunimą ir jų dėstytojus aplankyti LDK salą – Vandžiogalą - ir čia gyvenančius lenkus atlydėjo mūsų bičiulis istorikas, mokslų daktaras,  Vytauto Didžiojo universiteto docentas Rūstis Kamuntavičius. Jis seniai žavisi Vandžiogala, kurioje apie 300 – 400 metų sugyveno lietuviai, lenkai ir žydai. Tai tipiškas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestelis.

Praėjusį sekmadienį nuvykome į Trakų rajone esančius Rykantus. Jie įsikūrę gražioje vietoje: netoliese teka Neris, vietovę beveik iš visų pusių supa miškai, ne per toliausiai – Trakai. Gyvenvietė priklauso Lentvario seniūnijai. Į ją įvažiavome įdomiu senoviniu grindiniu iš šlifuotų akmenų. Šį grindinį čia tarpukaryje paklojo lenkai. Šiuo senuoju vieškeliu prekės buvo gabenamos į Vakarų Europos ir Rusijos miestus. Tai senojo prekybinio trakto Vilnius – Kaunas grindinys.
Šiandien čia veikia Trakų rajono Rykantų universalus daugiafunkcinis centras. Jam vadovauja kūrybingas profesionalus muzikas multiinstrumentalistas, vandžiogaliečių bičiulis Dariusz Niedźwiecki.

Paskutinis gegužės mėnesio sekmadienis vandžiogaliečiams lenkams buvo tikrai įsimintinas. Mus aplankė garbingi svečiai iš Lenkijos. Tai žinomos mūsų krašte jau nuo XIX amžiaus pradžios gyvenusių lenkų bajorų Koczan (Kočanų) giminės palikuonys iš Vroclavo miesto.
Įdomumo dėlei šiek tiek istorinių žinių apie bajorų Koczan giminę. Giminės herbas -  Nałęcz. Šį herbą giminės atstovai priėmė 1413 metais Horodlėje vykusio bajorų susirinkimo metu. Kai kurie šios giminės atstovai yra keitę pavardę į Koczanowski. Giminėje nuo seno netrūko religingų, išsilavinusių, mokslus baigusių garbingų žmonių.

Vandžiogalietė lenkė Veronika Zudova ją pažįnojusių žmonių atmintyje išliko kaip gerumo, kantrybės, tikėjimo ir darbštumo įsikūnijimas.
Veronikai tarpukario laikotarpis Vandžiogaloje buvo kupinas įvairių iššūkių, vargo ir skurdo: ji augino keturis vaikus, neturėjo jokio turto, vyras  buvo smulkus amatininkas, būta dienų, kai ir duonos kasdieninės pritrūkdavo... Pokario sunkmetis, vėliau alinantis slaugytojos darbas Vandžiogalos ligoninėje, į kurią guldydavo sunkius nepagydomus ligonius, naktiniai budėjimai, kurių metu beveik kasnakt ji uždegdavo grabnyčių žvakę su Viešpaties Angelo malda lūpose, ranka užspausdama mirusiojo akis.

Gegužės 6 dieną Vilniaus gatvėmis plaukė jūra žmonių, šventiškai nusiteikusių, spalvingai apsirengusių, su lenkiškomis vėliavomis rankose. Čia vyko lenkų šventinė eisena – svarbus, laukiamas, vienas iš didžiausių Lietuvoje gyvenančių lenkų renginių.
Šeštadienio vidurdienį iš Nepriklausomybės aikštės, grojant orkestrui, skambant dainoms ir muzikai, daugiatūkstantinė žmonių eisena pajudėjo pagrindine miesto gatve – Gedimino prospektu - link Aušros vartų.
Šioje margaspalvėje eisenoje žygiavo ir Vandžiogalos lenkai.

Šventės kulminacija įvyko Aušros Vartuose, prie nuo amžių stebuklais garsėjančio Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo, vietoje, kuri brangi kiekvienam lenkui.
Čia visi šventinės eisenos dalyviai meldėsi. Šv. Mišias intencija už Poloniją ir lenkus, gyvenančius užsienyje, aukojo Vilniaus krašto ir iš Lenkijos atvykę kunigai. Iškilmingų Šv. Mišių metu giedojo Lenkijos valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Mazowsze“ choras.

Free Joomla! template by Age Themes