Prieš pusantro mėnesio pradėta Vandžiogalos lenkų iniciatyva „Išsaugokime atmintį – liudykime tiesą“ jau duoda vaisių – elektroninėmis priemonėmis ir korespondencija į Vandžiogalos Lenkų biblioteką keliauja unikali istorinė medžiaga, liudijanti tą neteisybę ir skriaudą, kuri daugiau nei pusantro šimto metų buvo vykdoma prieš čia gyvenusius lenkų ūkininkus.
Didžiulis sukrėtimas ir nelaimės prasidėjo nuo 1863 metų sukilimo. Po Ibėnų kaimo tragedijos, kai kaimas buvo sudegintas, o likę gyvi ištremti į Sibirą, į jų vietą caro valdžios nurodymu iš Rusijos buvo atkelti keli šimtai Rusijos sentikių, kuriems buvo išdalintos čia gyvenusių sukilėlių lenkų ūkininkų žemės.

Išėjo garbingas, teisingas, jautrios širdies, kuklus, visų gerbiamas Žmogus. Šviesus Žmogus, geriausias Saviečių ir Žiogaičių kaimų istorijos žinovas. Nuostabus vandžiogaliečių draugas...
Su giliu liūdesiu širdyje atsisveikiname su garbinga Moterimi – lenke, katalike Aliodija Jagiełłowicz – Zigmantienė iš Vandžiogalos parapijos.
Amžiną atilsį duok mirusiai, Viešpatie.

Vandžiogalos lenkai

Elegantiškos, šventiškos, besišypsančios – tokias jas, tarpukario Vandžiogalos krašto lenkaites, matome senosiose nuotraukose. Bežiūrint nuotraukas ne vienam kyla mintys, kaip tikrai nelengvu laikmečiu buvo įmanoma taip madingai ir šauniai atrodyti. Atsakymas vienas – troškimas tikriausiai jau užkoduotas prigimtyje, o įgyvendinamas gražiomis pastangomis.
Nuo seno Liaudos krašto bajorai, jų atžalos jautė poreikį gražiai atrodyti ir madingai puoštis, o mados, stiliaus ir estetikos pajautimą formavo tada čia gaunamo lenkų laikraščio „Chata Rodzinna“ reklamos, žydų parduotuvėlėse įsigyti žurnalai ir kino filmai ( žiūrėti jų žmonės vykdavo į Kauną).

Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje visą Gavėnios laikotarpį pagal bažnytinę tradiciją kiekvieną penktadienį 18 val. eisime mūsų Išganytojo kančios Kryžiaus kelią.

Visi kartu ir kiekvienas asmeniškai apmąstysime Kryžiaus kelio stočių paslaptis, prašydami Dangiškąjį Tėvą apginti Vandžiogalos parapijos ir viso pasaulio žmones nuo mirtį nešančios COVID – 19 epidemijos, kurios akivaizdoje šiandien visi esame.

Žmogus iš prigimties nori būti laisvas ir doras. Kartais laikmetis klausia: ką renkiesi – tiesą ar melą? Kartais žmogaus pasiryžimą palaužia sistema arba kiti individai.

Šiandien mes džiaugiamės ir didžiuojamės stipriais žmonėmis. Tai mūsų krašto ir miestelio gyventojai lenkai. Jie čia gyveno, buvo Nepriklausomos Lietuvos piliečiai, atliko savo pilietinę pareigą – tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tarnaujant kariuomenėje buvo siunčiami į įvairias karines operacijas, dalyvavo susirėmimuose su bolševikais ir lenkais. Išaugę ir išauklėti katalikiškose šeimose, religinių įsitikinimų vedini, jie nežudė priešų karių. Ir kas ten žino, gal todėl ir patys išliko gyvi.

Bevartant archyvus, po ranka pakliuvo prieš 47-erius metus atsiųstas laiškas su kvietimu dviem savaitėms paviešėti Varšuvoje, Lenkijos Liaudies Respublikoje. Šį kvietimą tada man atsiuntė gydytojas Stanisław Bohdan Gorski (Stanislovas Bohdanas Gorskis).
Susipažinau su gydytoju iš Varšuvos tais tolimais 1974 metais, kada jis, atvykęs į Vandžiogalą, senajame bažnyčios šventoriuje lankė savo giminės kapus ir čia palaidotą motiną Francišką Olimpiją Michaliną Gorską iš Kazimieravos dvaro. Šios žinomos mūsų krašte Gorskių giminės atstovas mane, dar tais laikais Vandžiogalos vidurinės mokyklos moksleivį, jo giminės kapavietėje paprašė atlikti kai kuriuos remonto darbus ir paklausė, kokio norėčiau atlygio už šiuos darbus.

1945 metų pradžioje sąjunginės Vakarų valstybių pajėgos jau baigė Vakarų fronte triuškinti Hitlerio armiją ir artėjo prie Elbės. Sovietinė armija jau buvo perėjusi per visą Rytų ir Centrinę Europą, per Budapeštą ir Belgradą, artėjo prie Potsdamo, Drezdeno, Berlyno ir atsidūrė prie Oderio. Besiginančios Vermachto pajėgos, armijos „Centras“ Rytų Prūsijoje, Karaliaučiaus krašte, buvo atskirtos nuo Vokietijos. Jos įnirtingai gynėsi, aplinkui Keningsbergo miestą – tvirtovę buvo įrengtos trys gynybinės linijos su ugnies įtvirtinimais, prieštankinėmis ir prieš pėstininkus kliūtimis. Miestas buvo suskirstytas į gynybinius kvartalus ir ugnies mazgus. Čia vyko žūtbūtinės kovos dėl kiekvienos žemės pėdos.

Smagu priminti žodžius, rodos, pasakytus konkrečiam, pažįstamam, gerbiamam žmogui. Jis kalbėjo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi”. (Lk 9, 23) Tokia buvo Juzefa Cerpinskaitė Chmielevska (Józefa z Cierpińskich – Chmielewska, 1857 – 1944). Apie ją likę tik senųjų Vandžiogalos miestelio gyventojų lenkų pasakojimai. Iš jų sužinome, kad ši moteris, lenkų bajorė, Boreko dvaro valdytoja, buvo veikli, talentinga, tolerantiška ir išsilavinusi. Ji puikiai tvarkėsi ne tik Boreko dvare, bet ir jam priklausiusiuose polivarkuose. Net ir prasidėjus tarpukario žemės reformai, labai nepalankiai dvarui (tada buvo atimta nemažai žemių), ponia Chmielevska sugebėjo išlaikyti, išgelbėti dvarą ir jo žmones nuo bankroto.

Vandžiogaliečiai lenkai, šio krašto ūkininkai, buvo pradėti tremti į Sibirą jau 1941 metų pavasarį. Netrukus prasidėjo karas. Karui einant į pabaigą, 1944 metų rudenį, vėl prasidėjo Vandžiogalos krašto lenkų ūkininkų trėmimai į Sibirą, kurie tęsėsi iki 1953 metų pavasario.
Baisūs tai buvo laikai. Niekuo nenusikaltę žmonės, katalikai, šimtmečius čia gyvenę, sąžiningai dirbę žemę, auginę vaikus, sovietinės valdžios ir vietinių komunistų buvo įvardinti kaip „banditai“, „buožės“ ir „liaudies priešai“, jų žemė, namai ir visas turtas konfiskuojami, o jie masiškai tremiami į Sibirą be teisės kada nors sugrįžti į gimtą kraštą.