Praėjusį šeštadienį, po iškilmingų Šv. Mišių už mūsų žemiečių Visokavičių giminės mirusiuosius ir gyvuosius šeimos narius, centriniame bažnyčios altoriuje, prie garsiojo Vandžiogalos Nukryžiuotojo, stebuklais ir malonėmis garsėjančioje vietoje, paaukotas padėkos ženklas – sidabrinis votas. Jis vaizduoja širdį su užrašu: ,,Visokavičių giminė dėkinga Viešpačiui už Dangaus malones. 2020 m“.

Pašventintą votą stebint gausiai susirinkusiai giminei į altorių atnešė ir šalia Nukryžiuotojo pritvirtino vienas iš giminės atstovų Lietuvos Respublikos diplomatas dr. Romualdas Visokavičius.

Praėjusį sekmadienį Vandžiogalos Lenkų biblioteka sulaukė garbingų svečių. Ją aplankė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Č.Milošo politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto mokslo darbuotojas istorikas dr.Tomasz Błaszczak kartu su savo mama Barbara ir sūnumi Leonu.
Ponia Barbara Błaszczak, gyvenanti Olštyne (Lenkija) atvežė ir padovanojo Vandžiogalos Lenkų bibliotekai apie šimtą puikių lenkų ir užsienio rašytojų grožinės ir religinės literatūros knygų. Svečiai apžiūrėjo Lenkų biblioteką, šių eilučių autorius papasakojo visą bibliotekos įkūrimo istoriją, jos reikšmę ir svarbą čia ir aplinkinėse vietovėse gyvenantiems lenkams, parodė bibliotekos archyvo senąsias knygas, taip pat autorių, kurie lankėsi bibliotekoje ir dovanojo savo knygas su autografais, dovanas.

Paskutinės vasario mėnesio savaitės ketvirtadienį Kaune vyko Kauno arkivyskupijos Carito metinė konferencija. Joje dalyvavo didelis būrys (apie pusantro šimto) Carito bendradarbių ir savanorių iš visos arkivyskupijos dekanatų.

Konferencija prasidėjo Šv.Mišiomis Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje. Eucharistijos šventimui vadovavo vyskupas Algirdas Jurevičius, jam talkino į metinę konferenciją atvykę Kauno I, Kauno II, Kėdainių ir Raseinių dekanai ir parapijų kunigai. Homilijoje vyskupas A.Jurevičius kvietė susirinkusius karitiečius eiti gyvenimo, ne mirties keliu, nebijoti patiems prašyti pagalbos ir suteikti ją kitiems, nes tik taip galima įveikti kylančius sunkumus.

Pirmasis motorinis malūnas Vandžiogaloje buvo įrengtas 1926 metais sename dviaukščiame dvarininko Voicecho Juškevičiaus (Wojciech Juszkiewicz) mūriniame dvaro svirne už Urkos upelio. Šį svirną iš dvaro savininko dvylikai metų buvo išsinuomavęs vandžiogalietis verslininkas – žydas Tonelis Gorelikas. Svirne jis įkūrė malūną ir lentpjūvę. Dvi poras malūno girnų ir piklius suko dizelinis motoras. Malūną aptarnavo du žmonės, jis dirbo sezoniškai. Tonelis Gorelikas turėjo dar vieną malūną Kėdainių apskrityje. Vandžiogalos dvaro svirne jis veikė dvylika metų, iki pat sutarties pabaigos.

Domėtis savo krašto vietovės istorija labai padeda senieji XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios vokiški, lenkiški, rusiški, lietuviški kariniai topografiniai žemėlapiai. Juose galima surasti daug informacijos apie jau išnykusias vietoves, kaimus ir vienkiemius. Šiuose žemėlapiuose yra sužymėti net vandens ir vėjo malūnai, dažnai kaip orientyrai arba sekyklos ir kaip svarbūs kariuomenės aprūpinimo maistu objektai.
Iš šių žemėlapių sužinojome, kad jau XVIII amžiuje Vandžiogalos parapijoje prie Urkos upės veikė pono Kunickio (Kunicki) ir prie Meklos upės, polivarke Księża Wola, pono Kozakovskio (Kozakowski) vandens malūnai.

Vandžiogalos lenkai, būdami bendruomeniški, aktyvūs ir pozityvūs miestelio gyventojai, laiko pareiga ne tik visam pasauliui garsinti šį kraštą, bet ir savo iniciatyva bei darbu prisidėti gerinant šios vietovės įvaizdį.
Todėl jie jau kelias savaites aktyviai darbuojasi siekdami užkirsti kelią besaikiam benamių kačių dauginimuisi miestelio teritorijoje. Į pagalbą jie pasitelkė ir Kauno regiono gyvūnų globos namų „Nuaras“ darbuotojus, kartu vykdė programą P-S-P „Pagauk- Sterilizuok – Paleisk“. Šios programos metu remiantis daugelio šalių patyrimu benamės katės sugaunamos, jeigu yra sveikos, kastruojamos ar sterilizuojamos, o po kelių dienų paleidžiamos toje pačioje vietoje, kur buvo sugautos.

Šiandien net sunku patikėti, kad tarpukario metais Vandžiogalos miestelyje buvo net trys lenkų Kostkevičių (Kostkiewiczów), Vilkevičių (Wilkiewiczów), Vaškevičių (Waszkiewiczów) šeimų orkestrėliai – kapelos, kuriuose grodavo šių šeimų atstovai – tėvai, broliai, dėdės. Vandžiogalos krašto lenkų ūkininkų šeimose buvo laikoma garbe bent vieną vaiką išmokyti groti, nes muzikantas visur, o ypač kaime, buvo svarbus ir gerbiamas asmuo. Apie tokį asmenį ir sukdavosi visas kultūrinis gyvenimas.
Ano meto miesteliuose ir kaimuose nebuvo galimybės mokyklose mokytis muzikos, todėl gabūs vaikai groti išmokdavo iš klausos stebėdami vyresniuosius šeimos ar kaimo muzikantus.

Dar nespėjome atsidžiaugti dovanomis – įvairiais mokykliniais reikmenimis bei mokymosi priemonėmis, kurias Kalėdų švenčių išvakarėse Vandžiogalos Lenkų kalbos mokyklėlės mokiniams atvežė visuomeninė asociacija Traugutt.org iš Lenkijos. Šios dovanos buvo surinktos Lenkijos Pamario krašte vykdant karitatyvinę akciją „Nie jest kolorowo“ („Nėra spalvota“).

Sausio 29 dieną į Vandžiogalos Lenkų bibliotekos duris vėl pasibeldė mūsų bičiulis, visuomeninės organizacijos Traugutt.org pirmininkas Jacek Świs su kolega. Šį kartą jie atvežė savo tautiečiams lenkams, gyvenantiems Vandžiogaloje, būtiniausių maisto produktų paketus.

Domeikavoje vietinei sovietinei komunistinei valdžiai ardant ir griaunant Koncavos (Konczewo) dvarą, sunaikinti buvo pasmerktas ir dvaro teritorijoje esantis trišonio pamato keturių metrų aukščio betoninis kryžius. Kiekviename jo šone - metalinė lentelė su užrašu „Garbiname Tave, Kristau, ir šloviname Tave, nes per savą Šventą Kryžių Tu atpirkai pasaulį“, „Jubiliejinis Kryžius pastatytas Šventaisiais 1933 – 34 metais“ ir „Pastatydino Kauno Švč. Trejybės parapijos klebonas prelatas Povilas Januševičius“.
1956 metais dėka vietinių geros valios tikinčiųjų žmonių, neprieštaraujant tuo metu Vandžiogalos parapijoje patarnaujančiam klebonui, kryžius iš Koncavos (Konczewo) dvaro teritorijos buvo pergabentas į naująsias Vandžiogalos miestelio kapines, 1956 metais atidarytas ir pašventintas.