Garbingi žmonės, kilmingų bajorų palikuonys, atranda Vandžiogalos kraštą dėka pagarbaus amžiaus giminės atsiminimų, pasakojimų. Jie sužino apie senuosius parapijos bajorkiemius, vienkiemius: Boniškius, Narkūnus, Pociūnus, Nartavą. Ten nuo amžių gyveno jų protėviai - lenkų bajorų Dautartų (Dowtort), Michelevičių (Michelewicz), Zdanavičių (Zdanowicz) gimines. Minėtose vietovėse buvo jų žemės, augo miškai, akį džiugino dvareliai. Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje jie tuokėsi, krikštijo savo vaikus ir atgulė amžinojo poilsio senajame bažnyčios šventoriuje. Jie nuoširdžiai ir tvirtai tikėjo, tinkamai suvokė savo krikščioniškąją pareigą, mylėjo Dievą ir šio krašto žmones, rūpinosi savo šventove.

Koronavirusas sustabdė visus darbus, sujaukė šių metų planus ir privertė vandžiogaliečius lenkus šios pandemijos ir artėjančios krizės akivaizdoje nustatyti savo prioritetus ir atlikti neatidėliotinus darbus.
Buvo nutarta, kad reikia nedelsiant gelbėti daugiau nei šimto metų metalinę tvorą, juosiančią Milošų giminės amžinojo poilsio vietą. Pirmą kartą šią šimtametę metalinę tvorą vandžiogaliečiai lenkai gelbėjo dar praeitame šimtmetyje – 1987 metais. Tada iš po žemių ir velėnos, krūmų buvo gelbėjama tvoros apatinė dalis, kurią buvo apėmusi korozija. Ji buvo atkasta, išvalyta ir nudažyta.

Su didžiausia pagarba Motinos dienos išvakarėse prisimename buvusią ilgametę Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios varpininkę lenkę Zofiją Mordasovą. Ši dievota, kilni moteris savo tarnystę parapijoje pradėjo tolimais tarpukario metais. Anksti mirus sutuoktiniui su trimis dar nepilnamečiais vaikais ji nepasitraukė, toliau tarnavo bažnyčiai. Nuo pat jaunų dienų mokė savo vaikus – dvi dukras ir sūnų- meilės ir pagarbos Dievui ir žmonėms. Jai iškeliavus Anapilin, dukros tęsė šeimos tradiciją tarnauti bažnyčiai.
Sovietiniai laikai ypač daug žalos padarė Vandžiogalos katalikų bažnyčiai. Praėjus daugiau nei 70 metų bažnyčia ir dabar negali atsitiesti nuo patirtų skriaudų.

Ragina ir ragina Vandžiogalos lenkai vietinę valdžią: išsaugokime tai, kas dar liko, užtenka naikinti praeities reliktus, atminimo paminklus, dvasios turtus. Ateinančios kartos mums tikrai padėkos . Jei nepadėkos, vis tiek būsime laimingi darydami gerus darbus. Deja, valdžia užmiršo savo pažadą gelbėti paminklus ir šalinti šimtamečius avarinius medžius senajame bažnyčios šventoriuje. Valdžia tikriausiai laukia, kada stipresnis vėjas tuos medžius išgriaus. Šie griūdami sunaikins daug senųjų paminklų. Argi niekam tai nerūpi? Juk visada čia taip atsitinka...

Pavasaris – atsinaujinimo, gražinimosi, tvarkymosi laikas. Šią savaitę bažnyčios šventoriuje vandžiogaliečiai lenkai švarinosi, sodino gėles ant Milošų giminės kapų.
Tai labai sena šeimos kapavietė, kurioje palaidoti senieji iškilios giminės protėviai. Jie nuo seno gyveno Vandžiogalos apylinkėse, plačiai nusidriekusioje Vandžiogalos parapijoje. Anais laikais iš kitų vietų į šeimos kapavietę buvo atvežti ir čia perlaidoti šios šeimos atstovų palaikai, kurie tais neramiais istoriniais laikais buvo mirę ar kritę kovose už laisvę. Ne vienas šios giminės atstovas planavo atgulti Milošų giminės kapavietėje, šalia savo garbingų protėvių, amžinajam poilsiui čia, Vandžiogaloje.

Didžiąją savaitę vandžiogaliečiai lenkai Švč. Trejybės bažnyčioje ruošėsi Kristaus Prisikėlimo – Šv. Velykų šventei.
Reikėjo rasti naują sprendimą esamomis sąlygomis neseniai suremontuotoje bažnyčioje: kitaip nei anksčiau paruošti Kristaus kapo ir garbinimo altorius, kad šie atitiktų savo paskirtį ir atrodytų atsinaujinę, elegantiški. Kai aplink mus siautėja nerimo baimių, ligų virusas, labai norėjosi pasistengti, kad didžiulė šventė nebūtų pavogta. Paruošėme visa, kas reikalinga didžiojo tridienio apeigoms. Didžiojo tridienio dienomis talkinome parapijos klebonui per liturgines apeigas, šventinant ugnį ir vandenį, dalyvavome šv. mišiose, velyknakčiu budėjome prie Kristaus kapo.

Džiaugsmingo ir viltingo Šventų Velykų ryto,

Dvasinio praturtėjimo,

Ramybės ir stiprybės įveikiant visus sunkumus,    

Gerumo, Vilties ir Atpirkimo džiaugsmo                                                               

                                                                 Nuoširdžiai linki Vandžiogalos lenkai

Pastarąsias tris savaites šalyje besitęsiantis karantinas turėjo įtakos vandžiogaliečių lenkų socialiniam ir kultūriniam gyvenimui. Netikėtai nutrūko visi suplanuoti darbai, išvykos ir susitikimai. Reikėjo greitai prisitaikyti prie dėl karantino pasikeitusių darbo sąlygų – nedelsiant išmokti atlikti darbus nuotoliniu būdu. Per trumpą laiką pavyko sukomplektuoti trūkstamą kompiuterinę įrangą, instaliuoti reikalingas programas ir išmokti esant skirtingose vietose, naudojant komunikacijos priemones ir technologijas, dirbti nuotoliniu būdu. Tam prireikė beveik savaitės. Dabar viskas sinchronizuota ir veikia sklandžiai.

Visais laikais Didžiojo šeštadienio naktį bažnyčia budi prie Viešpaties kapo, apmąsto  Jo kančią ir mirtį, nužengimą į pragarus, su malda ir pasninku laukia Viešpaties Prisikėlimo. Pagal senąją bažnyčios tradiciją ši naktis yra budėjimas Viešpaties garbei. Per ją švenčiama Vigilija primena  šventąją Viešpaties Prisikėlimo naktį.
Tarpukariu pilnutėlėje  Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje buvo  budima Viešpaties garbei visą naktį labai pamaldžiai ir iškilmingai. Šeštadienio  vakare, po šv. Mišių, į bažnyčią paskui savo vadą įžengdavo būrys kareivių – husarų, uniformomis apsirengusių miestelio ir aplinkinių kaimų vaikinų.