Šiandien, balandžio 18 dienos popietę, senajame Vandžiogalos bažnyčios šventoriuje vėl susitikome su  garsios mūsų kraštuose kilmingų bajorų Karola i Elwiry z Nartowskich Gorskich giminės atstovu Tadeusz Werner iš Lenkijos Pamario krašto.
Su didžiai gerbiamu Tadeusz Werner susipažinome dar 1999 metais, kada jis su savo motina Irena Gorska – Werner ir seserimi Beata atvyko į Vandžiogalą. Prieš ketvirtį amžiaus įvykusio susitikimo niekad neužmiršau. Visada prisimenu jo šviesaus atminimo motinos pasakojimą apie gimtąjį Kazimieravos dvarą, savo tėvus, senelius Elwirą ir Karolį, seserį Teresą.

Dar taip neseniai, tik prieš  kelerius metus, Apvaizdos ranka atvedė asociacijos „Odra – Niemen“ Wielkopolska skyriaus pirmininką Emil Franciszek Majchrzak ir jo draugus į Vandžiogalą. Čia jie ieškojo 1863 metų sukilimo dalyvių pėdsakų. Atsitiktinis susitikimas senajame bažnyčios šventoriuje žvarbią lapkričio dieną Vandžiogalos lenkams tapo įsimintinu įvykiu. Tada užsimezgusi pažintis jau po metų davė vaisių - asociacijos „Odra – Niemen“ Wielkopolska skyriaus pirmininko dėka gauta dotacija labai padėjo mums organizuojant tradicines šventes Vandžiogaloje.
Praėjusį savaitgalį, balandžio 13 dienos pavakarę, Vandžiogalos lenkus vėl aplankė gausi asociacijos „Odra – Niemen“ delegacija.

Sekmadienį, šv. Velykų rytą, Vandžiogalos miestelio, aplinkinių vietovių gyventojai ir atvykę svečiai gausiai dalyvavo iškilmingoje procesijoje aplink ypatingą Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią.
Šventinėje procesijoje, simbolizuojančioje ėjimą kartu su prisikėlusiu mūsų Išganytoju ir Atpirkėju Jėzumi Kristumi, pagarbiai buvo nešamas Švč. Sakramentas, juo buvo laiminami tikintieji, kilo smilkalų dūmai, skambėjo bažnyčios varpai.
Procesijos dalyvių veiduose jautėsi Prisikėlimo dvasia ir pavasariška nuotaika. Procesijos metu buvo nešamos ir bažnytinės vėliavos su lenkiškais, lietuviškais ir lotyniškais užrašais.

Didžiosios savaitės Tridienio Šv. Mišios ir apeigos Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje:
Kovo 28 d. Didysis ketvirtadienis – 18.00 val.
Kovo 29 d. Didysis penktadienis – 18.00 val.
Kovo 30 d. Didysis šeštadienis – 18.00 val.
Kovo 31 d. Sekmadienis – Kristaus Prisikėlimas (Velykos) – bendros iškilmingos Šv. Mišios abiems, lietuvių ir lenkų, bendruomenėms bus aukojamos 10.00 val.

Vandžiogaliečiai supranta, kad Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštališka, ir tiki, kad tik ji išlaiko tikėjimo ir gyvenimo bendrystę, per ilgus šimtmečius skleisdama Kristaus karalystę žemėje. Todėl, kur tik pasaulyje ruošiamasi statyti Dievo šventovę, kur dedamas kertinis Kristaus bažnyčios akmuo, ten vyksta sakralinis istorinis įvykis, keičiantis žmonių gyvenimą. Todėl tikinčiųjų pareiga ir džiaugsmas - būti šio įvykio liudytojais.
Kovo 19 – sios, šv. Juozapo dienos,  pavakarę, vandžiogaliečiai nuvyko į Giraitės Šv. Šeimos bažnyčios pamatų šventinimo ceremoniją būti šio ypatingo, neeilinio įvykio liudytojais. Nedažnai mūsų kraštuose statomos šventovės, todėl nedaug yra vilties, kad dar kažką panašaus šiame gyvenime teks pamatyti.

Kovo 19 – oji – Juozapinės, pavasario šventė, pavadinta šv. Juozapo, vieno svarbiausių Bažnyčios šventųjų, garbei.
Tą dieną prisiminėme ne per seniausiai, prieš pusantrų metų, anapilin iškeliavusį mūsų žemietį, nuoširdų vandžiogaliečių lenkų bičiulį Juozapą Želvį (1948-2022). Gimė jis anais neramiais pokario metais mūsų parapijoje, Skrynių kaime, lenkų Povilo ir Marcijonos Želvių šeimoje.  Į šį pasaulį atėjęs patrono Šv. Juozapo dienos išvakarėse, ir buvo pakrikštytas Juozapo vardu Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje.
Nelengva, bet įdomi jo vaikystė pokario metais prabėgo Skrynių kaime.

Kovo 24 diena - Verbų sekmadienis – Viešpaties kančios sekmadienis.
Šv. Mišios Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje vyks:
9 val. Šv. Mišios lenkų kalba.
Verbų sekmadienio procesija.
10 val. Šv. Mišios lietuvių kalba.
Bus šventinamos verbos.
Šeštasis gavėnios sekmadienis, juo prasideda Didžiosios savaitės liturginės apeigos.

Vasario 20 dienos popietę vandžiogaliečiai lenkai gražaus jubiliejaus proga sveikino ypatingą žmogų, neeilinę asmenybę, optimizmu ir energija spinduliuojančią, pasitempusią, visada gražiai atrodančią ir visada visiems padėti pasiruošusią Vandžiogalos krašto patriotę lenkę Zofiją Pilypienę.
Pasveikinę Zofiją su prasmingu jubiliejumi, išsakę palinkėjimus ir įteikę dovanas, susėdę prie vaišių stalo, prisiminėme daugiau nei prieš tris dešimtmečius prasidėjusią mūsų pažintį ir nuveiktus įspūdingus darbus. O veiklos karitatyvinėje, kultūrinėje, edukacinėje srityje buvo daug. Daug širdies įdėta padedant vargą ir negalią patyriantiems žmonėms.

Bevartydamas senus laikraščius, viename jų aptikau aprašytą įvykį. Tai daugiau nei prieš pusę amžiaus Kauno rajone leisto laikraščio „Komunizmo vėliava“ 1967 metų kovo 26 dienos sekmadieninis numeris, kuriame buvo išspausdintas toks tekstas:
„Bebaimis vaikinas“
Plačiai išsiliejo pro Vandžiogalą tekantis Urkos upelis. Vaikams džiaugsmas – yra kur laidyti valteles. Tą kovo dieną trečiaklasis Vandžiogalos vidurinės mokyklos moksleivis Ričardas Jankauskas su savo draugais vėl buvo prie Urkos. Staiga Ričardas paslydo ir įkrito į gilų upelį. Bendraklasiai išsigandę pabėgo.