Pačiame Vandžiogalos miestelio centre, sename name (Kauno g. 86), nuo bado, šalčio,  nušalusiomis gangrenuojančiomis kojomis, apakęs, nusilpęs merdi šio namo gyventojas, septyniasdešimtmetis Emilijus Sadauskas (Emil Sadowski). Artimųjų paliktas ir neprižiūrimas, apvogtas „draugų“, pasmerktas kaimynų ir miestelio gyventojų jis tyliai laukia. Ko? Be abejo, vis dar tikisi pagalbos.

Šis nelaimėlis, deja, tik nereikšminingas rūpestis vietinei valdžiai, kuri gerai žino esamą padėtį, bet padėti  negali arba nenori. Visi lyg susitarę  paliko vieną nusilpusį bendruomenės narį.

Urka – upė vidurio Lietuvoje, prasidedanti į pietryčius nuo Vandžiogalos, Bitvano miške. Teka ji daugiausia į šiaurės vakarus pro Vandžiogalos parapijos gyvenvietes: Karaliūnus, Vandžiogalą, Butkūnus, Užumiškius, Kačergius, įteka į Barupę ties Labūnava. Kodėl šiandien ji žadina rūpestį, nostalgiją ir nuoskaudą?

Per  sovietų okupaciją, 1950 metais, Urkos vaga buvo „sutvarkyta“, todėl ji ir visas kražtovaizdis aplink neatpažįstamai pasikeitė. Įgyvendinant  mūsų šalies kraštovaizdžiui nepritaikytus sovietmečio melioracijos planus buvo sunaikintas natūralus upės hidrografinis tinklas.

Vandžiogalos Lenkų bibliotekoje (Kėdainių g. 26) jau galima pamatyti senųjų propagandinių plakatų kopijų parodą - varšuviečio Andrzej Radecki  dovaną. Plakatai buvo platinami Lenkų – bolševikų karo (1919 – 1921) metais. Jų paskirtis –  formuoti palaikymą karinėms operacijoms, kurti neigiamą priešo įvaizdį, kelti karių ir namie likusių artimųjų, giminaičių dvasią.

Lenkų – bolševikų karo metais  plakatai atliko labai svarbų vaidmenį. Plakatų menas buvo plačiai prieinamas masėms, vaizdai  lengvai suprantami,  trumpi ir energingi šūkiai įstrigdavo žmonių sąmonėje kaip kvietimas imtis veiksmų.

Sekmadienį, vasario 5 dieną, Vilniuje, Lenkų kultūros rūmuose, vyko XIX-ojo plebiscito „Metų lenkas – 2016“ finalas. Jo laureatu tapo vandžiogalietis, Lietuvos lenkų sąjungos Vandžiogalos skyriaus pirmininkas Ričardas Jankauskas. Tarp dešimties finalininkų - politikų, savivaldybių administracijos darbuotojų, dvasininkų, kultūros ir meno, verslo žmonių - pateko ir vandžiogalietis, aktyvus visuomenininkas Ričardas Jankauskas. Jis taip pat yra ir ankstesnių dviejų plebiscitų „Metų lenkas – 2013“ ir „Metų lenkas – 2014“ laureatas. Tai liudija, kad Ričardas Jankauskas yra populiarus tarp dienraščio „Kurier Wileński“  skaitytojų ir žinomas plebiscito kapitulai, už jį buvo balsuojama Vilniaus mieste ir Vilnijoje...

Optimizmas ir gyvenimo džiaugsmas – tikra Dievo palaima ir dovana. Tuo įsitikinome šeštadienį apsilankę pas  devyniasdešimtmetį perkopusius Vandžiogalos miestelio gyventojus lenkus Stanislovą Vaškevičių ir Stefaniją Vaškevičiūtę. Nebijodami nei šiuo metu siaučiančio gripo, nei pilkiausio žiemos laikotarpio, galinčio sukelti depresiją, šie garbaus amžiaus  žmonės darbuojasi, džiaugiasi saulėta vasario diena ir ruošiasi kitai žiemai…

Stanislovas Vaškevičius, pernai atšventęs devyniasdešimties metų jubiliejų, kaip ir dera geram šeimininkui, jau ruošia kurą kitai žiemai.

Prieš metus į dangiškojo Tėvo namus iškeliavo gerasis mūsų bičiulis Władysław Gruźdz. Vandžiogalos krašto patriotą, lenką tremtinį, puikų, jautrų žmogų prisiminėme, jį pagerbėme, už jį pasimeldėme paskutinį sausio sekmadienį. Į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje aukojamas rytines lenkų šv. mišias atvyko velionio žmona, giminaičiai ir jį pažinoję žmonės.
Šv. mišias lenkų kalba aukojo Vandžiogalos parapijos klebonas Skaidrius Kandratavičius. Liturgijos metu giedojo lenkų giesmininkai. Velionis Władysław Gruźdz labai mėgo lenkų šv. mišias bažnyčioje, jam labai patiko lenkų giesmininkų  giedamos senosios liturginės giesmės.

Vaikščiodami Vandžiogalos miestelio gatvėmis, net nesusimąstome, kad čia kažkada gyveno žydai – miestelio gyventojai. Praeiname pro namus, kuriuose jie prekiavo, siuvo, obliavo, malė, mokėsi ir meldėsi. Tiesa, tų namų nedaug jau yra likę...

XVI amžiaus pradžioje prie Vandžiogalos dvaro ir kaimo, kuris priklausė Rostowskim, Chłopickim ir Hartowskim, kūrėsi miestelis. Jis gavo turgaus ir prekyviečių privilegijas. Istoriniai šaltiniai liudija, kad žydai jau tada gyveno Vandžiogaloje. Vėlesni istoriniai įrašai patvirtina miestelio gyventojų tautinę sudėtį, kur kartu su katalikais lenkais ir lietuviais, sentikiais rusais gyveno ir žydai.

Prieš 154 metus, sausio 22 dieną,  prasidėjo 1863 – 1864 -ųjų metų sukilimas, dar vadinamas sausio sukilimu – buvusios Abiejų Tautų Respublikos  nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią. Laisvės kovos vyko Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jų etnografinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje. Sukilimo devizas -  „Už mūsų ir jūsų laisvę!“

Tad simboliška, kad  jau tradicija tapo kasmet Vandžiogaloje paminėti šį istorinį įvykį.

Kunigas Antanas Slavinskas (1924 – 1993)
Šviesios atminties kunigas Antanas Slavinskas Vandžiogalos Švč. Trejybės parapijoje darbavosi 1964 – 1974 metais. Tikrai verta prisiminti visus kunigo Antano kartu su parapijiečiais jo kunigavimo metais mūsų parapijoje nuveiktus gerus darbus. O jų padaryta buvo tikrai daug.
Jau 1965 metais buvo pirmą kartą žalsvai nudažyta bažnyčios išorė, bokštas ir varpinė. Šis darbas kainavo 1700 rublių. Reikia priminti, kad iki to bažnyčios fasadas niekad nebuvo dažytas, lentos buvo papilkėjusios, o priekinės bažnyčios dalies lentos buvo apgadintos karo metu šventoriuje sprogusio artilerijos sviedinio skeveldrų, tad priekinę dalį reikėjo ir užglaistyti.