Praeitą šeštadienį etnografinis ansamblis „Sužanianka“ iš Sužionių (Vilniaus raj.) šventė savo kūrybinės veiklos 30-ies metų jubiliejų. Prieš penkerius metus užsimezgusi pažintis su šiuo puikiu kolektyvu, šilti prisiminimai ir emocijos, graži draugystė, viešnagės Vandžiogaloje ir Sužionyse, - visa tai mus suartino. Mūsų draugų, etnografinio kolektyvo „Sužanianka“ dainininkių ir jų vadovės Margaritos Kšyževskos, kvietimu vandžiogaliečiai šeštadienį nuvyko kartu švęsti gražų jubiliejų.

Šventė prasidėjo Šv. Mišiomis Sužionių šv.Felikso Valua bažnyčioje.

Jau antra savaitė kaip vyksta šalia pagrindinių šventoriaus vartų stovinčios, dviejų kondignacijų, 5 metrų ilgio, 5 metrų pločio ir 9 metrų aukščio, ant akmenų pamato, pušinių rąstų stačiomis lentomis apkaltos medinės, 1789 metais statytos, Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios varpinės remontas.

Nuardytos sutrešusios varpinės pakalimo lentos, senoji siena iš pušinių rąstų įvairiuose vietose yra sutvirtinta mediniais kaiščiais. Kai kurie rąstai arčiau pamato yra patrešę. Sienoje esama įvairių laiko ženklų. Kažkada ant jos buvo kabinami įvairūs skelbimai.

Birželio 8 dienos, šeštadienio, popietę vandžiogaliečiai dalyvavo tarptautiniame XVI Lenkų kultūros festivalyje „Znad Issy“, kuris tęsėsi dvi dienas ir šiais metais vyko Pociūnėliuose, Kėdainiuose ir Panevėžyje.

Kaip kasmet į jau tradiciniu tapusį festivalį atvyko daug svečių, meno kolektyvų iš Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos. Tai dainų ir šokių ansambliai, chorai, liaudies muzikos kapelos, vokaliniai ansambliai, pučiamųjų orkestras. Visi jie grodami ir dainuodami žygiavo centrinėmis Kėdainių senamiesčio gatvėmis, linksmindami čia susirinkusius žiūrovus.

Birželio 9 dieną, sekmadienį, Šv. Dvasios atsiuntimo, Bažnyčios įsteigimo dieną, per Sekmines, vandžiogaliečiai sulaukė garbingų svečių iš Lenkijos. Mus aplankė Jonavos miesto įkūrėjų, Žeimių, Martyniškių ir kitų žemių bei dvarų paskutiniųjų valdytojų grafų Korwin – Kossakowskių palikuonys.

Svečiams didelį įspūdį paliko Šv. Mišios, aukojamos lenkų kalba senojoje Švč. Trejybės bažnyčioje, gausiai išpuoštoje žaliais berželiais, taip pat liturgijos metu giedamos lenkų giesmininkų senosios giesmės. Jie sakė, kad pasijuto kaip H. Sienkievičiaus trilogijos „Tvanas“ herojų laikais: viskas čia taip pat, kaip tada, ir net maldos ir giesmės tos pačios, giedamos išskirtine Liaudos lenkų kalba.

Po vienerių metų pertraukos, ketvirtadienį, birželio 6 dieną, Vandžiogalos bažnyčios šventoriuje vėl susitikome su mūsų pažįstamais, svečiais iš Vokietijos – Zbignievu ir Angelika Vilkevičiais. Zbignievas Ričardas Vilkevičius, istorikas, filosofijos mokslų daktaras, yra 1863 metų sukilimo dalyvio, Sibiro tremtinio Vladislavo Vilkevičiaus, gimusio ir iki sukilimo gyvenusio mūsų parapijoje, Ibėnų kaime, proanūkis.

Po pernai metais įvykusio susitikimo, kurio metu dalinai išsiaiškinome 1863 metų sukilėlio Vladislavo Vilkevičiaus sudėtingą gyvenimo istoriją, jo proanūkis Zbignievas ir vėl atvyko į Vandžiogalą pratęsti paieškas ir daugiau sužinoti apie jo protėvių kraštą, kur nuo amžių jie gyveno, sunkiai dirbo ir nukentėjo.

Vandžiogalos lenkai unikalūs, saviti, turintys savo tarmę, tradicijas ir istoriją, gyvenantys čia nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, atstovaujantys senajam istoriniam Liaudos kraštui, yra jo istorinio kultūrinio savitumo paveldėtojai, saugotojai bei puoselėtojai. „Vandžiogala kultūrine prasme – tai Europos masto fenomenas ir, jei jis būtų tinkamai suprastas ir parodytas kitiems, miestelis tikrai susilauktų išskirtinio dėmesio,”- tvirtina Kauno Vytauto Didžiojo universiteto istorijos mokslų daktaras Rūstis Kamuntavičius.
Jo organizuojamos istorinės pažintinės „Kitokios kelionės po Lietuvos provinciją” visada atvyksta ir į neįtikėtiną Vandžiogalą pas čia gyvenančius lenkus.

Pernai kasmetinė tradicinė Kauno arkivyskupijos II dekanato karitiečių šventė vyko Vandžiogalos Švč. Trejybės parapijoje. Kasmet ši šventė švenčiama vis kitoje dekanato bažnyčioje. Šiemet vandžiogaliečius į šventę pakvietė mūsų kaimynai – Domeikavos Lietuvos kankinių parapijos karitiečiai.

Ketvirtadienį, gegužės 30 dieną, 11 val., iškilmingomis Šv. Mišiomis už visus dekanato gyvuosius ir jau iškeliavusius pas Dievą karitiečius šventė prasidėjo Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčioje. Šv. Mišias aukojo Domeikavos, Karmėlavos, Babtų, Rumšiškių, Čekiškės, Raudondvario parapijų kunigai, liturgijai vadovavo kunigas dekanas monsinjoras Augustinas Paulauskas.

Vandžiogalos krašto ir miestelio bendruomenė, kaip, beje, ir didžioji dalis Lietuvos visuomenės, dar nepakankamai suvokia 1791 metų Gegužės 3-iosios Konstitucijos, 1831 metų Lapkričio ir 1863 metų Sausio sukilimų, vykusių Abiejų Tautų Respublikoje, reikšmę. Šie istoriniai įvykiai pradėjo formuoti demokratijos pamatus, tikėjimo laisvę, laisvės ir nepriklausomybės troškimą ne tik Abiejų Tautų Respublikos piliečių savimonėje, bet ir kitų kaimyninių Europos šalių žmonių sąmonėje.

Vandžiogaliečiai viliasi ir tikisi, kad toks supratimas, jo svarba bus suvokti, bus gerbiama tų įvykių atmintis, o išlikę paminklai ir kiti ženklai bus saugomi ir puoselėjami.

Prieš keletą metų vandžiogaliečiai lenkai kreipėsi į savo kraštiečius, nuo amžių gyvenusius ir gyvenančius Vandžiogalos žemėje, ragindami juos neleisti užmarštin nugrimzti atminčiai apie mūsų buvusius kaimus ir viensėdžius ir juose gyvenusius žmones. O kaimų čia buvo tikrai nemažai – daugiau nei penkiasdešimt.

Kaimai brutaliai sunaikinti: pastatai išardyti, šimtamečiai medžiai išrauti su šaknimis, upeliai paversti sovietinės melioracijos grioviais. Juose gyvenę žemę dirbę ūkininkai ištremti į Sibirą, uždaryti į lagerius, sunaikinti. Tik nedaugeliui pavyko pasitraukti į Lenkiją. Šis sovietinis genocidas ir žala, padaryta čia gyvenusiems žmonėms, neturi būti užmiršta.