Vis daugėja žmonių, atnešančių į Vandžiogalos Lenkų biblioteką (Kėdainių g.26) savo giminių, tarpukaryje gyvenusių Vandžiogalos miestelyje, nuotraukas. Dažniausiai ant senųjų nuotraukų nėra užrašų, todėl žmonės prašo identifikuoti jose esančius vaizdus, žmones.

Vandžiogalos Lenkų biblioteka imasi šios misijos. Nors gyvų anų laikų liudininkų, senųjų miestelio gyventojų, jau nebėra, bet gelbsti bibliotekoje esantis surinktas senųjų mūsų krašto nuotraukų archyvas ir per daugelį metų sukauptos žinios analizuojant ir lyginant naujai gautas nuotraukas su jau turima medžiaga.

Vasario 16 dienos pavakarę į Stankūnų kaime esančią „Banginio“ sodybą gausiai rinkosi vandžiogaliečiai ir jų svečiai iškilmingai paminėti Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną- ir mūsų mylimos visuomenininkės, aktyvios Lenkų bendruomenės narės, mokytojos Leonijos Petrauskaitės gražų jubiliejų.

Pagerbti jubiliatę, pasveikinti ją, kartu paminėti Valstybės atkūrimo dieną į „Banginio“ sodybą susirinko daugiau nei 70 šventės dalyvių. Iškilmės prasidėjo skambant Lietuvos ir Lenkijos valstybiniams himnams, svečiai lietuviškai sugiedojo „Tautišką giesmę“ ir lenkiškai „Dombrovskio mazurką“.

Tai nuo tavęs čia taip šviesu, 
Nuo žodžio šitaip pasakyto. 
Nuo pagalvojimo balsu: 
turbūt ne dėl savęs esu - 
Esu turbūt dėl ko nors kito.
Justino Marcinkevičiaus žodžiai, pasakyti per Leonijos jubiliejaus šventę, bene geriausiai nusakė jos gyvenimo, jos laikysenos esmę. Daugybė gerų ir protingų žodžių buvo ištarta, kai kalbėjo mylinti Vandžiogalos lenkų bendruomenė, bažnyčią kuriantys žmonės, giminės, kolegos, draugai…

Vandžiogalos senajame šventoriuje garbingiausioje laidojimo vietoje, šalia bažnyčios priešais presbiteriją tradiciškai buvo laidojami bažnyčios fundatoriai, jos rėmėjai ir nusipelnę šiam kraštui žmonės. Čia stovi ir didingiausi jiems pastatyti paminklai. Čia palaidoti žinomi Vandžiogalos krašte tituluoti lenkų bajorai: M.Karsnickis (M.Karśnicki, herbas Leliwa), M.Kaševskis (M.Kaszewski, herbas Prawdzic), K.Januškevičius (K.Januszkiewicz, herbas Lubicz), J.Dackevičius (J.Dackiewicz, herbas Dębno) ir kiti. Ant jų kapų ir šalia auga seni, pakrypę ir išpuvę avariniai medžiai. Tai daugelio metų netvarkos ir nepagarbos čia palaidotiems garbingiems žmonėms – Švč. Trejybės Bažnyčios rėmėjams, 1863 metų sukilimo dalyviams ženklas.

Medinė Švč. Trejybės bažnyčia Vandžiogaloje senaisiais laikais ne  kartą buvo dengiama gontais – skiedromis. Tik praėjusio šimtmečio penkiasdešimtaisiais metais galutinai sutrešus skiedrinei stogo dangai, bažnyčia buvo  uždengta molinėmis čerpėmis. Deja, jos nepasiteisino: pro plyšius į vidų skverbėsi vanduo ir sniegas. Buvo pažeistos bažnyčios lubų konstrukcijos. Todėl nuspręsta greitai čerpes pakeisti skarda.
Praėjus daugiau nei 60 metų be tinkamos ir nuolatinės priežiūros skardinis stogas pasidarė pralaidus vandeniui ir drėgmei. Dėl to atidrėko lubų tinkas,  įvairiose vietose suskilinėjo ir pradėjo kristi žemėn.

Bažnyčios stogo renovacijos darbams einant į pabaigą suremontuotas, sutvarkytas virš apsidės kraigo iškilęs „svogūno“ formos bažnyčios bokštelis su metaliniu kryžiumi. Kalvio, liaudies meistro, darbo metalinis apsidės bokštelio kryžius yra autentiškas smailiojo pagrindinio bažnyčios bokšto - 2 m 10 cm aukščio, kryžmos ilgis 1m 20cm - kryžiui. Šio kryžiaus konstrukcija ir ornamentika geriau išsilaikiusi, nei pagrindinio. Nuvalytas nuo rudžių, nudažytas sidabro spalvos metalo dažais kryžius pritvirtintas prie bokštelio medinės dalies naujomis tvirtinimo detalėmis. Patrešusi medinė konstrukcijos dalis buvo pakeista nauja mediena.

Vandžiogalos krašte 1863 metų Sausio sukilimas paliko ryškius pėdsakus ir skausmingas pasekmes, čia vyko sukilėlių kovos, čia jų kapai ir sudegintas kaimas... Čia stovi simboliniai paminklai primenantys anų laikų tragiškus įvykius.

Šaltą sausio 27 dienos sekmadienį po pamaldų Švč. Trejybės bažnyčioje, po pamokėlių sekmadieninėje lenkų kalbos mokyklėlėje patys ištvermingiausi mokiniai nepabūgę šalčio ir gausybės sniego kartu su savo mokytoja Leonija Petrauskaite nusprendė bristi prie sukilėlių atminties vietų, ten uždegti žvakes, pagerbti istorinę atmintį.

Ir vėl po savaitę trukusio labdaros maratono po Vilnijos kraštą mūsų bičiuliai iš Traugutt.org draugijos praėjusį sekmadienį, prieš grįždami į namus Lenkijos Pamario kraštą – Gdanską, jau su didesne grupe savanorių ir dovanomis trumpam užsuko į Vandžiogalą.

Lenkų bibliotekoje susipažinome ir su tautiečiais savanoriais iš Anglijos, kurie nebe pirmi metai kartu savanoriauja ir padeda draugijai vystyti labdaros projektus. Visi kartu aptarėme karitatyvinę veiklą ir savanorystę, jos svarbą ir reikalingumą materialėjančiame pasaulyje. Pokalbiuose su tautiečiais dar kartą įsitikinome, kad tokie artimi šilti santykiai, supratimas, bendrystė, dalinimasis, tikėjimas mus vienija.