malun2DSCF0008Pirmasis motorinis malūnas Vandžiogaloje buvo įrengtas 1926 metais sename dviaukščiame dvarininko Voicecho Juškevičiaus (Wojciech Juszkiewicz) mūriniame dvaro svirne už Urkos upelio. Šį svirną iš dvaro savininko dvylikai metų buvo išsinuomavęs vandžiogalietis verslininkas – žydas Tonelis Gorelikas. Svirne jis įkūrė malūną ir lentpjūvę. Dvi poras malūno girnų ir piklius suko dizelinis motoras. Malūną aptarnavo du žmonės, jis dirbo sezoniškai. Tonelis Gorelikas turėjo dar vieną malūną Kėdainių apskrityje. Vandžiogalos dvaro svirne jis veikė dvylika metų, iki pat sutarties pabaigos.

malunDSCF0340Domėtis savo krašto vietovės istorija labai padeda senieji XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios vokiški, lenkiški, rusiški, lietuviški kariniai topografiniai žemėlapiai. Juose galima surasti daug informacijos apie jau išnykusias vietoves, kaimus ir vienkiemius. Šiuose žemėlapiuose yra sužymėti net vandens ir vėjo malūnai, dažnai kaip orientyrai arba sekyklos ir kaip svarbūs kariuomenės aprūpinimo maistu objektai.
Iš šių žemėlapių sužinojome, kad jau XVIII amžiuje Vandžiogalos parapijoje prie Urkos upės veikė pono Kunickio (Kunicki) ir prie Meklos upės, polivarke Księża Wola, pono Kozakovskio (Kozakowski) vandens malūnai.

katesDSCF0163Vandžiogalos lenkai, būdami bendruomeniški, aktyvūs ir pozityvūs miestelio gyventojai, laiko pareiga ne tik visam pasauliui garsinti šį kraštą, bet ir savo iniciatyva bei darbu prisidėti gerinant šios vietovės įvaizdį.
Todėl jie jau kelias savaites aktyviai darbuojasi siekdami užkirsti kelią besaikiam benamių kačių dauginimuisi miestelio teritorijoje. Į pagalbą jie pasitelkė ir Kauno regiono gyvūnų globos namų „Nuaras“ darbuotojus, kartu vykdė programą P-S-P „Pagauk- Sterilizuok – Paleisk“. Šios programos metu remiantis daugelio šalių patyrimu benamės katės sugaunamos, jeigu yra sveikos, kastruojamos ar sterilizuojamos, o po kelių dienų paleidžiamos toje pačioje vietoje, kur buvo sugautos.

kapelosDSCF0210Šiandien net sunku patikėti, kad tarpukario metais Vandžiogalos miestelyje buvo net trys lenkų Kostkevičių (Kostkiewiczów), Vilkevičių (Wilkiewiczów), Vaškevičių (Waszkiewiczów) šeimų orkestrėliai – kapelos, kuriuose grodavo šių šeimų atstovai – tėvai, broliai, dėdės. Vandžiogalos krašto lenkų ūkininkų šeimose buvo laikoma garbe bent vieną vaiką išmokyti groti, nes muzikantas visur, o ypač kaime, buvo svarbus ir gerbiamas asmuo. Apie tokį asmenį ir sukdavosi visas kultūrinis gyvenimas.
Ano meto miesteliuose ir kaimuose nebuvo galimybės mokyklose mokytis muzikos, todėl gabūs vaikai groti išmokdavo iš klausos stebėdami vyresniuosius šeimos ar kaimo muzikantus.

senoveDSCF9129Vis daugėja žmonių, atnešančių į Vandžiogalos Lenkų biblioteką (Kėdainių g.26) savo giminių, tarpukaryje gyvenusių Vandžiogalos miestelyje, nuotraukas. Dažniausiai ant senųjų nuotraukų nėra užrašų, todėl žmonės prašo identifikuoti jose esančius vaizdus, žmones.

Vandžiogalos Lenkų biblioteka imasi šios misijos. Nors gyvų anų laikų liudininkų, senųjų miestelio gyventojų, jau nebėra, bet gelbsti bibliotekoje esantis surinktas senųjų mūsų krašto nuotraukų archyvas ir per daugelį metų sukauptos žinios analizuojant ir lyginant naujai gautas nuotraukas su jau turima medžiaga.

leoIMGP7501Vasario 16 dienos pavakarę į Stankūnų kaime esančią „Banginio“ sodybą gausiai rinkosi vandžiogaliečiai ir jų svečiai iškilmingai paminėti Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną- ir mūsų mylimos visuomenininkės, aktyvios Lenkų bendruomenės narės, mokytojos Leonijos Petrauskaitės gražų jubiliejų.

Pagerbti jubiliatę, pasveikinti ją, kartu paminėti Valstybės atkūrimo dieną į „Banginio“ sodybą susirinko daugiau nei 70 šventės dalyvių. Iškilmės prasidėjo skambant Lietuvos ir Lenkijos valstybiniams himnams, svečiai lietuviškai sugiedojo „Tautišką giesmę“ ir lenkiškai „Dombrovskio mazurką“.

leopadekDSCF9030Tai nuo tavęs čia taip šviesu, 
Nuo žodžio šitaip pasakyto. 
Nuo pagalvojimo balsu: 
turbūt ne dėl savęs esu - 
Esu turbūt dėl ko nors kito.
Justino Marcinkevičiaus žodžiai, pasakyti per Leonijos jubiliejaus šventę, bene geriausiai nusakė jos gyvenimo, jos laikysenos esmę. Daugybė gerų ir protingų žodžių buvo ištarta, kai kalbėjo mylinti Vandžiogalos lenkų bendruomenė, bažnyčią kuriantys žmonės, giminės, kolegos, draugai…

Sveikiname aktyvią visuomenininkę, Lenkų sąjungos narę, mokytoją Leoniją Petrauskaitę gražaus jubiliejaus proga ir linkime:
Te niekad neapleis energija sparnuota.
Ir akys šilumą jaunatvišką teskleis.
Širdis, tikėjimo žiedais apvainikuota,
Te niekada pavargti Tau neleis.
Mes linkim Tau energijos, sveikatos
Ir šypsenos geros, plačios.
Tegul Tau skiriamus ILGIAUSIŲ METŲ
Dar šimtą kartų pakartos...
Linki bičiuliai, Vandžiogalos lenkų bendruomenės nariai

avmedzDSCF8828Vandžiogalos senajame šventoriuje garbingiausioje laidojimo vietoje, šalia bažnyčios priešais presbiteriją tradiciškai buvo laidojami bažnyčios fundatoriai, jos rėmėjai ir nusipelnę šiam kraštui žmonės. Čia stovi ir didingiausi jiems pastatyti paminklai. Čia palaidoti žinomi Vandžiogalos krašte tituluoti lenkų bajorai: M.Karsnickis (M.Karśnicki, herbas Leliwa), M.Kaševskis (M.Kaszewski, herbas Prawdzic), K.Januškevičius (K.Januszkiewicz, herbas Lubicz), J.Dackevičius (J.Dackiewicz, herbas Dębno) ir kiti. Ant jų kapų ir šalia auga seni, pakrypę ir išpuvę avariniai medžiai. Tai daugelio metų netvarkos ir nepagarbos čia palaidotiems garbingiems žmonėms – Švč. Trejybės Bažnyčios rėmėjams, 1863 metų sukilimo dalyviams ženklas.

stogasDSCF8686Medinė Švč. Trejybės bažnyčia Vandžiogaloje senaisiais laikais ne  kartą buvo dengiama gontais – skiedromis. Tik praėjusio šimtmečio penkiasdešimtaisiais metais galutinai sutrešus skiedrinei stogo dangai, bažnyčia buvo  uždengta molinėmis čerpėmis. Deja, jos nepasiteisino: pro plyšius į vidų skverbėsi vanduo ir sniegas. Buvo pažeistos bažnyčios lubų konstrukcijos. Todėl nuspręsta greitai čerpes pakeisti skarda.
Praėjus daugiau nei 60 metų be tinkamos ir nuolatinės priežiūros skardinis stogas pasidarė pralaidus vandeniui ir drėgmei. Dėl to atidrėko lubų tinkas,  įvairiose vietose suskilinėjo ir pradėjo kristi žemėn.

bokstas3DSCF8447Bažnyčios stogo renovacijos darbams einant į pabaigą suremontuotas, sutvarkytas virš apsidės kraigo iškilęs „svogūno“ formos bažnyčios bokštelis su metaliniu kryžiumi. Kalvio, liaudies meistro, darbo metalinis apsidės bokštelio kryžius yra autentiškas smailiojo pagrindinio bažnyčios bokšto - 2 m 10 cm aukščio, kryžmos ilgis 1m 20cm - kryžiui. Šio kryžiaus konstrukcija ir ornamentika geriau išsilaikiusi, nei pagrindinio. Nuvalytas nuo rudžių, nudažytas sidabro spalvos metalo dažais kryžius pritvirtintas prie bokštelio medinės dalies naujomis tvirtinimo detalėmis. Patrešusi medinė konstrukcijos dalis buvo pakeista nauja mediena.

upaDSCF0005Po Antrojo pasaulinio karo Ukrainoje vyko precedento pasaulyje neturinčios partizaninės kovos. Ukrainos sukilėlių armijos UPA kovotojų būriai buvo didžiausi Rytų Europoje. Operatyvinė UPA Vakarų – Karpatų tūkstantinė sukilėlių grupė veikė ir migravo tarp Rytų Lenkijos ir Karpatų. Ukrainiečių nacionalistams ir jų vykdomoms ginkluotoms baudžiamosioms operacijoms Galicijoje ir Voluinėje vadovavo UPA vyriausioji vadovybė ir Vakarų bei Šiaurės grupių štabai. Vyko kruvinos, nuožmios, žutbūtinės kovos. Štai ką apie šias kruvinas kovas su UPA banditais Rytų Lenkijoje prisimena vandžiogalietis lenkų karys, veteranas Stanislovas Vaškevičius (Stanisław Waszkiewicz).

parodaDSCF9956Vandžiogalos Lenkų bibliotekoje (Kėdainių g. 26) atidaryta paroda „Vilnius – Gailestingumo miestas“. Šios parodos tikslas - lankytojams pristatyti svarbiausias su Dievo Gailestingumu susijusias vietas Vilniuje ir jo apylinkėse. Ši paroda – tai pirmasis toks vizualinis žinynas apie vietas, kuriose Gailestingumo kibirkštys įžiebė visą pasaulį apimančią ugnį. Parodos rengėjams buvo svarbu pristatyti šv. Faustinos, palaimintojo kun. Mykolo Sopočkos, šv. Jono Pauliaus II asmenybes per jų veiklą, skelbiant svarbiausią Dievo savybę – Gailestingumą.

prezidentDSCF9906Valstybės atkūrimo 100 – mečio proga pasveikinti Lietuvos atvyko ir Lenkijos prezidentas Andrzej Duda su žmona Agata Kornhauser – Duda. Lenkijos prezidentas trijų dienų vizitą Lietuvoje pradėjo ketvirtadienį. Vos tik atvykęs į Lietuvos sostinę, jis Vilniaus Lenkų kultūros rūmuose susitiko su Lietuvos lenkų bendruomene.

„Lenkai Lietuvoje – tai ne Polonija ir ne emigrantai, tai - lenkai, kurie yra gimę šioje žemėje, jie visada čia buvo ir niekad iš čia neišvyko. Todėl šiandien pas juos atvyko Lenkijos prezidentas,“ - sakė Lenkijos ambasadorė Vilniuje Urszula Doroszewska, sveikindama Lenkijos prezidentą ir visus čia susirinkusius. Prezidentas padėkojo už galimybę susitikti su savo tautiečiais, kurių tėvynė yra Lietuva.

osvencDSCF9833V.Anderso Lenkijos II-ojo korpuso karys veteranas vandžiogalietis Stanislovas Vaškevičius (Stanisław Waszkiewicz) prisimena...

...Sumušus vokiečius, kapituliavus Vokietijai, pulkas, kuriame tarnavo vandžiogalietis Stanislovas Vaškevičius (Stanisław Waszkiewicz), grįžo į savo dislokacijos vietą, Lenkijos miestą Rzeszów. Po kelių savaičių divizijos įsakymu buvo permestas į Lenkijos Pakarpatės vaivadijoje esantį miestą Jarosław. Ten vyko kovos su ukrainiečių nacionalistais - Ukrainos sukilėlių armija U.P.A. Tarp kruvinų kovų su nacionalistais iš U.P.A. karys Stanislovas Vaškevičius su 20 kareivių ir trijų karininkų grupe buvo nusiųstas į armijos sandėlius, esančius Katowice mieste (tai apie 300 kilometrų nuo jų pulko dislokacijos vietos), paimti ir atvežti jų pulkui skirtų maisto, aprangos ir ginklų atsargų.

armijaDSCF9809Tarpukariu Vandžiogalos miestelyje ir parapijoje gyvenantys lenkų, žydų ir rusų tautybių jaunuoliai, sulaukę aštuoniolikos metų, buvo šaukiami atlikti karinę prievolę – tarnauti Lietuvos kariuomenėje.
Palikę savo ūkius ir visus žemės ūkio darbus, jaunuoliai tarnaudavo kariuomenėje dvejus metus, vėliau tarnyba buvo sutrumpinta iki pusantrų metų. Jie tarnaudavo Kauno mieste – Panemunėje ir Šančiuose. Kadangi lenkų ūkininkų vaikai buvo gerai išauklėti, religingi, atsakingi ir raštingi, mokėjo keletą kalbų, tadėl, nepaisant visos ano meto valdžios nemeilės ir nepasitikėjimo lenkais, jie tarnaudavo raštvedžiais, ūkvedžiais ir vairuotojais, kur reikėjo žinių ir išmanymo.

pirminDSCF9770Pirmadienį, sausio 29 dieną, vandžiogaliečiai atsitiktinai sužinojo, kad tą dieną Vandžiogaloje lankysis LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Deja, informacijos apie vizitą nebuvo nei seniūnijos svetainėje, nei miestelio skelbimų lentoje.

„Pasitikime Lietuvos gimtadienį, paskleisdami žinią pasauliui apie Šimtmetį! Šia ypatinga proga kviečiame prisijungti prie iniciatyvos #KeliuVėliavą ir Vasario 16-osios rytą savo kieme iškelti trispalvę. Palaikydama šią iniciatyvą, vandžiogalietė Dalia Martinaitienė, sužinojusi, kad ne visi miestelio gyventojai turi tautines vėliavas, kreipėsi į LR Seimo pirmininką su prašymu padėti jas įsigyti.

Pačiame Vandžiogalos miestelio centre, sename name (Kauno g. 86), nuo bado, šalčio,  nušalusiomis gangrenuojančiomis kojomis, apakęs, nusilpęs merdi šio namo gyventojas, septyniasdešimtmetis Emilijus Sadauskas (Emil Sadowski). Artimųjų paliktas ir neprižiūrimas, apvogtas „draugų“, pasmerktas kaimynų ir miestelio gyventojų jis tyliai laukia. Ko? Be abejo, vis dar tikisi pagalbos.

Šis nelaimėlis, deja, tik nereikšminingas rūpestis vietinei valdžiai, kuri gerai žino esamą padėtį, bet padėti  negali arba nenori. Visi lyg susitarę  paliko vieną nusilpusį bendruomenės narį.

Urka – upė vidurio Lietuvoje, prasidedanti į pietryčius nuo Vandžiogalos, Bitvano miške. Teka ji daugiausia į šiaurės vakarus pro Vandžiogalos parapijos gyvenvietes: Karaliūnus, Vandžiogalą, Butkūnus, Užumiškius, Kačergius, įteka į Barupę ties Labūnava. Kodėl šiandien ji žadina rūpestį, nostalgiją ir nuoskaudą?

Per  sovietų okupaciją, 1950 metais, Urkos vaga buvo „sutvarkyta“, todėl ji ir visas kražtovaizdis aplink neatpažįstamai pasikeitė. Įgyvendinant  mūsų šalies kraštovaizdžiui nepritaikytus sovietmečio melioracijos planus buvo sunaikintas natūralus upės hidrografinis tinklas.

Vandžiogalos Lenkų bibliotekoje (Kėdainių g. 26) jau galima pamatyti senųjų propagandinių plakatų kopijų parodą - varšuviečio Andrzej Radecki  dovaną. Plakatai buvo platinami Lenkų – bolševikų karo (1919 – 1921) metais. Jų paskirtis –  formuoti palaikymą karinėms operacijoms, kurti neigiamą priešo įvaizdį, kelti karių ir namie likusių artimųjų, giminaičių dvasią.

Lenkų – bolševikų karo metais  plakatai atliko labai svarbų vaidmenį. Plakatų menas buvo plačiai prieinamas masėms, vaizdai  lengvai suprantami,  trumpi ir energingi šūkiai įstrigdavo žmonių sąmonėje kaip kvietimas imtis veiksmų.

Sekmadienį, vasario 5 dieną, Vilniuje, Lenkų kultūros rūmuose, vyko XIX-ojo plebiscito „Metų lenkas – 2016“ finalas. Jo laureatu tapo vandžiogalietis, Lietuvos lenkų sąjungos Vandžiogalos skyriaus pirmininkas Ričardas Jankauskas. Tarp dešimties finalininkų - politikų, savivaldybių administracijos darbuotojų, dvasininkų, kultūros ir meno, verslo žmonių - pateko ir vandžiogalietis, aktyvus visuomenininkas Ričardas Jankauskas. Jis taip pat yra ir ankstesnių dviejų plebiscitų „Metų lenkas – 2013“ ir „Metų lenkas – 2014“ laureatas. Tai liudija, kad Ričardas Jankauskas yra populiarus tarp dienraščio „Kurier Wileński“  skaitytojų ir žinomas plebiscito kapitulai, už jį buvo balsuojama Vilniaus mieste ir Vilnijoje...

...

Optimizmas ir gyvenimo džiaugsmas – tikra Dievo palaima ir dovana. Tuo įsitikinome šeštadienį apsilankę pas  devyniasdešimtmetį perkopusius Vandžiogalos miestelio gyventojus lenkus Stanislovą Vaškevičių ir Stefaniją Vaškevičiūtę. Nebijodami nei šiuo metu siaučiančio gripo, nei pilkiausio žiemos laikotarpio, galinčio sukelti depresiją, šie garbaus amžiaus  žmonės darbuojasi, džiaugiasi saulėta vasario diena ir ruošiasi kitai žiemai…

Stanislovas Vaškevičius, pernai atšventęs devyniasdešimties metų jubiliejų, kaip ir dera geram šeimininkui, jau ruošia kurą kitai žiemai.

Tai prasidėjo septintojo dešimtmečio pradžioje, kada šių eilučių autorius su keliais bendraklasiais ką tik pastatytuose naujuosiuose Vandžiogalos kultūros namuose įkūrė jaunimo estradinį instrumentinį ansamblį. 

Jaunatviško entuziazmo ir fanatiško darbo dėka jau po pusės ansamblio egzistavimo metų kasmetinėje rajoninėje estradinių ansamblių apžiūroje tapome laureatais -  iškovojome garbingą prizinę vietą. Džiūgavome patys ir daug ką stebinome savo jaunatviškumu ir originalumu.

Vandžiogaliečiai Vasario 16-ąją minėjo kartu su Lapių bendruomene. Šventes švęsk, melskis už gyvus ir mirusius savo tautiečius, valstybines šventes iškilmingai minėk, - visa tai suvokia, prisimena ir vykdo Vandžiogalos lenkai. Jie kasmet pamini Lenkijos Nepriklausomybės šventę, Lietuvos Valstybės atkūrimo šventę ir švenčia jas išradingai, su polėkiu. Deja, liūdime ir apgailestaujame, kad jau keleri metai, kai Vandžiogalos seniūnijos kultūros atstovai kartu su vietiniais lenkais nebenori švęsti valstybinių švenčių. (Ir kodėl neturėtų švęsti su lenkais? Kodėl negalime kartu pasidžiaugti tuo, kas vienija visus?) Vasario 16 – osios minėjimas  yra sumenkęs, be vienybės, naujų idėjų.

Garbingas, išskirtinis jubiliejus – deimantinės vestuvės. Nedaugelis jų sulaukia, moka branginti. Tokia dovana – išskirtiniams, nuostabiems žmonėms. Juos pamatėme, kai atvykome švęsti tautiečio Marijono Vaškevičiaus 90-ąsias gimimo metines, taip pat jo deimantines vestuves. 
Jadvyga ir Marijonas pragyveno drauge daugiau nei 60 metų. Vaikai, anūkai ir proanūkiai kartu su giminėmis ir kaimynais gausiai rinkosi šeštadienio pavakarę į didžiulį Marijono ir Jadvygos Vaškevičių namą Didžiosiose Lapėse. Turbūt neatsitiktinai čia parimęs  pakelės kryžius. Tai ženklas - čia gyvena garbingi ir tikintys žmonės.

 

Vandžiogalos Lenkiškoje bibliotekoje į pabaigą eina knygų parodos, skirtos rašytojo Nobelio premijos laureato H. Sienkievičiaus 100-osioms mirties metinėms paminėti, paruošiamieji darbai. Parodos pavadinimas -  „Ką skaitė ir kaip meldėsi senieji Liaudos gyventojai?“ Ekspozicijoje -  senosios lenkiškos knygos ir maldaknygės, įvairių laikotarpių mūsų krašte gaunamos lenkiškos spaudos mėnraščių ir savaitraščių rinkiniai, religinės knygos, pavyzdžiui: „Głos Serca Jezusowego“, „Światek dziecinny“, „Ruch katolicki“, „Żywotów Świętych“ ir kt..

Sekmadieniais, šventadieniais ir eilinėmis dienomis Vandžiogalos parapijiečiai ir piligrimai gausiai susirinkdavo į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią ne tik tada, kai parapija buvo labai didelė ir jai priklausė dabartinės Babtų ir Labūnavos parapijos, kurios vėliau atsiskyrė, bet ir tada, kai parapijos ribos susiaurėjo. Tad ir nekeista, kad reikėjo parapijos bažnyčią praplėsti ir įsigyti naujus vargonus.
1838 metais bažnyčios klebonas Justyn Sperski savo ir parapijos
bajorkaimių gyventojų lėšomis nupirko bažnyčiai naujus, tais laikais modernius dviejų klaviatūrų vargonų meistro C.A. Herrmann w Libawie vargonus.

DSCF3471Vandžiogalos Lenkiškoje bibliotekoje lankėsi didelė grupė studentų iš Varšuvos universiteto, taip pat ir iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. Studentai, girdėję ir skaitę apie Vandžiogalos lenkų bendruomenę, patys norėjo atvykti ir susipažinti su jos nariais.
Pranešimą apie Vandžiogalos krašto istoriją, jos praeitį ir dabartį padarė Lietuvos lenkų sąjungos Vandžiogalos skyriaus pirmininkas Ričardas Jankauskas. Pasakojimas užsitęsė, kadangi susitikimas vyko dviem kalbom – lenkų ir lietuvių.

Ant šimtmečio slenksčio

Apdovanoti  plebiscito „Metų lenkas – 2014“ laureatai

DSCF3166Geriausieji patiria visa, kas blogiausia.
Seneka

Daug skaudžių patyrimų sužinome, jautrių pasakojimų išgirstame susitikę su išskirtine asmenybe. Tokia asmenybė - Wladysław Grużdz, gimęs 1916 metais Užumiškių kaime, krikštytas Vandžiogalos bažnyčioje. Tai lenkas, katalikas, savo krašto patriotas. Jis noriai pasakojo vandžiogaliečiams prisiminimus apie savo netrumpą, bet spalvingą gyvenimą. Likimas buvęs įnoringas, laikai – labai prieštaringi, o žmogus - visada nuoseklus: savo vertybių neišsižadėdavo, nebijodavo prisipažinti, kad yra lenkas iš Vandžiogalos parapijos.
Sužinojome tikrai daug. Ypač ryškūs vaikystės prisiminimai. Wladysław prisiminė mokytojus, kurie lenkiškai mokydavo vaikus namie (mokykla buvo uždaryta).

DSCF3311Šiemet viena šventė veja kitą, vos spėjama jomis džiaugtis. Praėjusį antradienį, tradiciškai pakviesti aktyviųjų tautiečių iš Lapių, vandžiogaliečiai nuvyko švęsti bene linksmiausios ir sočiausios šventės – Užgavėnių. Lapių mokyklos stadione žvarbokas vėjas nuotaikos negadino, nes mūsų laukė kaip visada žvalūs ir energingi, nestokojantys geros nuotaikos ir humoro, visada jauni mūsų draugai tautiečiai - kultūros namų saviveiklininkai ir renginio vedėjai.

Šeimininkai dosniai vaišino Užgavėnių koše ir karštu vynu. Šventei įsisiūbavus, neapsieita ir be Kanapinio ir Lašininio kovos. Kaip ir priklauso, laukiant pavasario ir gamtos atsinaujinimo, Kanapinis nugalėjo Lašininį. Užgavėnes vainikavo ant laužo sudeginta Morė. Visi šventės dalyviai kaip įmanydami iš savo miestelio vijo žiemą, tikėdamiesi, kad ši daugiau neužklups.

DSCF3299Lietuvos lenkų sąjungos tarybos narys Stefan Świetlikowski padarė malonią staigmeną vandžiogaliečiams. Jis Lenkiškai bibliotekai Vandžiogaloje padovanojo Kauno apskrityje leisto vaikiško laikraščio „Światek dziecinny“ („Vaikų pasaulis“) į knygą įrištus 1933 – 1936 metų egzempliorius, kuriuos anuomet surinko ir įrišo jau anapilin išėjęs Vandžiogalos parapijos Pėdžių kaimo gyventojas Karol Jusewicz.

Šie laikraščiai puikiai įliustruoja tais laikais gyvenusių lenkų vaikų troškimus ir svajones. O tie vaikai tai ir buvo mūsų ir mūsų pažįstamų tėvai ir seneliai.

 

spauda DSCF3154Visa lenkiška spauda, išleidžiama Lietuvoje, jau nuo šių metų pradžios yra skaitoma Lenkiškoje bibliotekoje Vandžiogaloje. Tai savaitraščiai „Nasza gazeta“, Tygodnik Wileńszczyzny“, dienraštis „ Kurier Wileński“, katalikiškas laikraštis „Spotkania“, žurnalas „Magazyn Wileński“ ir kiti.

Už galimybę turėti ir skaityti lenkiškus laikraščius vandžiogaliečiai yra dėkingi Lenkijos Ambasadai Vilniuje.

Mūsų nepamiršta ir geri bičiuliai iš gminos Suchy Las prie Poznanės. Jie kas mėnesį mums atsiunčia ten leidžiamą žurnalą „Gazeta Sucholeska“.

DSCF2983„Kiekvienam šio dešimtuko dalyviui priklauso tokia pati taurė, visi čia mes kartu grojame tame pačiame orkestre,“- sakė sesuo Michaela Rak, šių metų dienraščio „Kurier Wileński“ surengto skaitytojų plebiscito „Metų lenkas – 2014“ nugalėtojams.

Iškilmingas laureatų apdovanojimas vyko praėjusį sekmadienį Lenkų kultūros rūmuose Vilniuje. Tai jau septynioliktas konkursas, kurio pagrindinis tikslas yra išsiaiškinti ir apdovanoti labiausiai šiais metais nusipelniusius lenkus, gyvenančius Lietuvoje. Pilnutėlė salė svečių, jūra gėlių, okeanas nuoširdžiausių linkėjimų, įsimintini laureatų pasisakymai, puikus renginio vedėjos Anny Adamowicz humoro jausmas, bendra malda ir legendinės giesmės „Barka“ giedojimas, žinomų Vilnijos krašto atlikėjų koncertas, - visa tai kūrė šiltą šios sekmadienio šventės atmosferą.

    

2014 Obchody25Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus rajoninis skyrius yra aktyviai veikiantis ir savo gretose jungiantis 4 tūkstančius šios organizacijos narių.

Šio skyriaus pirmininko Waldemar Tomaszewski pakviesti jubiliejinėje 25 skyriaus gyvavimo metinių šventėje dalyvavo ir vandžiogaliečiai.

Iškilmės prasidėjo Šv.Mišiomis pilnutėlėje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Vėliau jubiliejinių iškilmių minėjimas persikėlė į netoliese esančius Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmus. Čia susirinko apie 900 organizacijos narių ir gausybė svečių.

Šventinę kalbą – visų tų metų istorinę apžvalgą nuo pat skyriaus susikūrimo - pristatė Vilniaus rajono merė Maria Rekść.

2011VilniaussusitikimaiVasario 18 dieną Vilniaus Universitete F.Smuglevičiaus salėje įvyko Lenkijos instituto Vilniuje organizuotas susitikimas su Česlovo Milošo bičiuliais ir jo kūrybos tyrinėtojais. Į susitikimą atvyko artimiausieji Č.Milošo draugai, tai Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Aleksandr Fiut, žinomas knygų leidėjas, spaustuvės „Znak“ generalinis direktorius Jerzy Illg, asmeninė poeto sekretorė daktarė Agnieszka Kosińska ir kiti. Svečiai papasakojo daug įdomių epizodų iš poeto gyvenimo Amerikoje ir Lenkijoje, atsakė į užduotus klausimus. Susitikime dalyvavo ir keli atstovai iš Vandžiogalos, kurie gerbiamus svečius pažįsta nuo „perestrojkos“ laikų ir iki šiol palaiko šiltus santykius. Įvyko įdomus pokalbis. Svečiai gyrė mus ir pažadėjo birželio mėnesį, švenčiant Č.Milošo jubiliejų, būtinai aplankyti ir Vandžiogalą. Tad išsiskyrėme neilgam.

2011vasario16Tautos jėga – vienybėje! Puikiai tai žino ir lietuvių, ir lenkų tautos. Istorijos vingiuose šios tautos ir kartu, ir atskirai kovojo dėl savo Valstybių atkūrimo ir Nepriklausomybės, tad žino tos kovos ir laisvės kainą.Todėl nuo amžių čia, Vandžiogaloje, gyvenantys lenkai mato ypatingą prasmę susikaupus, su malda ir iškilmingai švęsti vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, kadangi visi: ir lenkai, ir lietuviai visada norėjo gyventi laisvėje ir nepriklausomybėje.

Todėl vasario 16 dienos popietę visi susirinkę į Vandžiogalos kultūros centrą iškilmingai pradėjo minėjimą. Šventinius sveikinimo žodžius tarė Vandžiogalos seniūnas Marius Norvaiša, šių eilučių autorius, Lietuvos lenkų sąjungos Vandžiogalos skyriaus pirmininkas Ričardas Jankauskas, Vandžiogalos parapijos klebonas Oskaras Petras Volskis, kuris pabrėžė, kad pagrindinės Tautos šventės turi būti švenčiamos laiku, pakiliai ir oriai todėl, kad tai yra pamatinės, tikros ir išliekančios vertybės ir nereikėtų blaškytis švenčiant kitas tautai nereikšmingas šventes, kad neprarastume istorinio identiteto ir tikrų vertybių suvokimo. Po šių žodžių lektorius, žinomas Vilniaus krašto etnografas ir istorikas Michał Treszczyński pradėjo pasakojimą apie visą valstybės atkūrimo istorinę raidą, supažindino su Atkuriamojo seimo signatarais, rodė ekrane vizualinę medžiagą su to laikotarpio svarbių Lietuvos valstybei dokumentų faksimilėm ir signatarų nuotraukom. Skambant Lietuvos valstybės himnui salė atsistoja ir sustingsta pagarbioje tyloje...

...

Mūsų YOUTUBE kanalas

youtube

Mūsų draugai

logo ZPL 180x150
logo l24 180x150

logo kurier 180
logo ltl 180

logo volskis 180

Katalijų leidiniai

 

Free Joomla! template by Age Themes